Galapagai

Provokuojantis ir įkvepiantis Kurto Vonneguto romanas "Galapagai"-
neprilygstamo juodojo humoro ir satyros meistro improvizacija
evoliucijos teorijos tema.


Tolimoje ateityje plevenanti rašytojo fantasto ir paties autoriaus literatūrinio alter ego Kilgoro Trauto sūnaus Leono siela prisiminimais grįžta į lemtingus 1986 metus, kai, ištikus katastrofai, žmonija buvo pasmerkta išnykti. Tačiau kruiziniu laivu į Galapagų salas atplaukę keleiviai, tarp kurių buvo ir šešios žmogėdrų kankabonų genties našlaitės, pradeda naują evoliucijos etapą: iš žmogaus su didelėmis smegenimis - visų nelaimių ir kančių priežasties - išsivysto naujas žmogus su mažomis smegenimis ir plaukmenimis...


Iš anglų kalbos vertė Povils Gasiulis

Ištrauka

Veitas buvo žvejys, o kortelė jaukas, būdas prakalbinti žmones, kad jie
vienaip ar kitaip pasakytų tai, ką pasakė Ortizas: „Atleiskite, senjore,
bet pastebėjau, kad...“

Veitas viešbutyje užsiregistravo su padirbtu Kanados pasu Vilardo Flemingo pavarde. Sukčiaus amatas jam nepaprastai sekėsi.

Pačiam Ortizui negrėsė joks pavojus, tačiau tikrai galėjo grėsti
niekieno nelydimai, pasiturinčiai, be vyro, vaikų nebeturėsiančiai
moteriškei. Veitas buvo asistavęs ir vedęs septyniolika tokių moterų –
po to apšvarinęs jų papuošalų skryneles, seifus ir banko sąskaitas ir
dingęs.

Jam sekėsi taip, kad tapo milijonierium, įvairiomis pavardėmis atsidarė
taupomąsias sąskaitas visokiuose Šiaurės Amerikos bankuose ir nė karto
nė už ką nebuvo suimtas. Kiek žinojo, niekas jo nė nebandė sugauti. Jis
spėjo, kad policijai jis vienas iš septyniolikos neištikimų,
skirtingomis pavardėmis vyrų, o ne vienintelis užkietėjęs nusikaltėlis,
kurio tikroji pavardė – Džeimsas Veitas.

***

Dabar sunku patikėti, kad žmonės kada nors galėjo taip nuostabiai kaip
Džeimsas Veitas dviveidžiauti – sunku tol, kol sau primenu, jog anuomet
beveik kiekvienas suaugęs žmogus turėjo apie tris kilogramus sveriančias
smegenis. Toks nenormaliai didelis mąstymo aparatas gebėjo sumanyti ir
įgyvendinti begales nedorų aferų.

Tad noriu paklausti, nors atsakyti ir nėra kam: ar abejotina, kad trys
kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai
kadaise vos nebuvo padėtas taškas?

Antras klausimas: kas, neskaitant pernelyg išvystytos mūsų nervinės
sistemos, gimdė blogybes, kurias anuomet matėme ir girdėjome visur kur
pasisuksi?

Atsakau: niekas kitas. Planeta buvo nekaltų nekalčiausia, išskyrus tas didžiules didžiules smegenis.

***

„Eldorado“ viešbutis buvo naujutėlaitis penkiaaukštis neapdailintų
cemento blokų pastatas turistams. Proporcijomis ir visa išvaizda priminė
įstiklintą knygų spintą, aukštą, plačią ir negilią. Kiekvieno miegamojo
viena siena, visa iš stiklo, išėjo į vakarus – į uostą gilios grimzlės
laivams, išsibarsčiusiems deltoje už trijų kilometrų.

Praeityje uoste virė prekyba, laivai iš visos planetos pristatydavo
mėsą, grūdus, vaisius, automobilius, drabužius, mašinas, namų apyvokos
reikmenis ir taip toliau, o mainais išgabendavo Ekvadoro kavą, kakavą,
cukrų, benziną, auksą bei indėnų meno dalykus ir amatininkų dirbinius,
įskaitant panamas – skrybėles, kurios visados buvo gaunamos ne iš
Panamos, o iš Ekvadoro.

Tačiau dabar, kai Džeimsas Veitas sėdėjo bare, glostydamas stiklinę su
romo ir kokakolos kokteiliu, uoste stovėjo tik du laivai. Veitas, tiesą
sakant, nebuvo girtuoklis, kadangi pragyveno iš proto ir negalėjo
leisti, kad alkoholis subtiliuose didžiojo kaukolės kompiuterio
laideliuose padarytų trumpąjį jungimą. Gėrimas jam buvo teatrinis
rekvizitas – kaip ir kortelė su kaina ant juokingų jo marškinių.

Ne jam buvo spręsti, ar padėtis uoste normali, ar ne. Vos prieš porą
dienų jis ir girdėti nebuvo girdėjęs apie Gvajakilį ir iki šiol nė karto
nebuvo buvęs žemiau ekvatoriaus. Jo akimis, „Eldoradas“ niekuo
nesiskyrė nuo kitų beveidžių viešbučių, kuriuose slėpdavosi praeityje –
Mūs Džo (Saskačevano provincijoje), San Ignacijuje (Meksikoje),
Votervlyte (Niujorko valstijoje) ir taip toliau, ir taip toliau.

Miestą, kuriame dabar buvo atsidūręs, pasirinko iš Niujorko Kenedžio
tarptautinio oro uosto tvarkaraščio. Buvo ką tik nuskurdinęs ir pametęs
septynioliktą žmoną – septyniasdešimtmetę našlę iš Skokio (Ilinojaus
valstijoje), visai prie pat Čikagos. Gvajakilis jam pasirodė būsianti
paskutinė vieta, kur ji sumanytų jo ieškoti.

Moteriškė buvo tokia negraži ir kvaila, kad ko gera verčiau būtų negimus. Ir vis dėlto ji ištekėjo už antro vyro – Veito.

Bet
ir „Eldorade“ jis neketino ilgai užsibūti, nes iš kelionių agento
vestibiulyje nusipirko bilietą į „šimtmečio gamtinį kruizą“. Buvo
gerokai po pietų, lauke karšta kaip pekloj. Vėjo nė kvapo, tačiau Veitui
jautėsi ramus – jis viešbučio viduje, veikia oro kondicionieriai, be
to, netrukus jis iš čia dings. Pagal planą jo laivas „Bahia de Darwin“
turėjo išplaukti jau rytoj vidurdienį, tai yra 1986 metų lapkričio 28
dieną, penktadienį, prieš milijoną metų.