FUTU.RE / Ateitis (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Ką paaukotumėt dėl amžino gyvenimo?

Dar mums gyviems esant, bus padaryti atradimai, leisiantys žmonėms amžinai likti jauniems. Mirties nebėra. Mūsų vaikai niekada nemirs. Sveiki atvykę į ateitį. Į pasaulį, kuriame gyvena amžinai jauni, visiškai sveiki ir laimingi žmonės.

Bet ar jie bus tokie kaip mes? Ar verta gimdyti vaikus, jei dėl jų teks atsisakyti nemirtingumo? Ar negalintiems turėti vaikų žmonėms reikia šeimos? Ar tiems, kurių kūnai nesensta, reikalinga siela?

Utopija „Ateitis“ – fantastinio romano „Metro 2033“ ir trilerio „Sutemos“ autoriaus Dmitrijaus Gluchovskio kūrinys, pasirodęs po penkerių metų tylos. Šio rašytojo knygos verčiamos į dešimtis užsienio kalbų, leidžiamos milijoniniais tiražais, ekranizuojamos Holivude. Tačiau nė viena neįtrauks jūsų taip, kaip „Ateitis“.

Iš rusų kalbos vertė Mikas Trečiokas

IŠTRAUKA

I skyrius

Horizontai

Liftas - puikus dalykas, sakau sau, ir yra galybė priežasčių juo žavėtis. Keliaudamas horizontaliai, visada žinai, kur pateksi. Judėdamas vertikaliai, gali atsidurti bet kur.

Atrodytų, tėra dvi kryptys - aukštyn ir žemyn, tačiau niekada nežinai, ką pamatysi, kai atsivers lifto durys. Bekraščius kontorų zoologijos sodus - klerkus narvuose, idilišką pastoralę su piemenėliais, skėrių fermas, angarą su vieniša sukiužusia Dievo Motinos katedra, dvokiančius lūšnynus, kuriuose vienam gyventojui tenka tūkstantis kvadratinių centimetrų gyvenamojo ploto, baseiną ant Viduržemio jūros kranto ar tiesiog tarnybinių koridorių raizgalynę. Vieni lygiai prieinami visiems, kituose liftai neatidaro durų atsitiktiniams keleiviams, o trečių nežino niekas, išskyrus tuos, kurie projektavo bokštus.

Bokštai tokie aukšti, kad praduria debesis, o į žemę suleistos jų šaknys - dar ilgesnės. Krikščionys tikina, kad bokšte, pastatytame Vatikano vietoje, yra liftų, kursuojančių į pragarą ir atgal, o yra ir tokių, kurie veža teisiuosius tiesiai į rojų. Aš neseniai prispaudžiau tokį nusususį pamokslininką - paklausiau, kam jie, būdami tokioje beviltiškoje padėtyje, vis dar kvailina žmones. Šiais laikais brukti sielos nemirtingumą - žlugęs reikalas. Juk siela seniai niekas nebesinaudoja! Krikščionių rojus tikriausiai tokia pat nyki skylė, kaip Šv. Petro bazilika: nė vieno žmogaus, ir visur piršto storio dulkių sluoksnis. Jis suspurdėjo ir ėmė kažką veblenti apie masinės rinkodaros įvaizdžius - esą su parapijiečiais reikia kalbėti jų kalba. Reikėjo sulaužyti tam fokusininkui pirštus, kad negalėtų taip vikriai žegnotis.

Į kilometro aukštį greitieji liftai užlekia vos per porą minučių. Daugumai tiek laiko užtenka peržiūrėti reklaminį filmuką, pasitaisyti šukuoseną ar įsitikinti, kad niekas neįstrigo tarp dantų.

Dauguma nekreipia dėmesio nei į interjerą, nei į kabinos dydį. Dauguma net nesuvokia, kad liftas kažkur juda, nors pagreitis spaudžia ir vidurius, ir smegenis.

Pagal fizikos dėsnius jis turėtų suslėgti ir laiką - bent šiek tiek. Iš tiesų viskas vyksta atvirkščiai - kiekviena akimirka, kurią praleidžiu lifte, pučiasi, pampsta...

Jau trečią kartą žvilgteliu į laikrodį. Ta prakeikta minutė niekaip nenori baigtis! Nekenčiu žmonių, kurie žavisi liftais, lygiai kaip ir tų, kurie gali lyg niekur nieko apžiūrinėti savo atspindį kabinoje. Nekenčiu liftų ir to, kuris juos išrado. Kokia pragariška idėja - pakabinti virš bedugnės ankštą dėžę, įgrūsti ten gyvą žmogų ir leisti dėžei spręsti, kiek laikyti žmogų uždarytą ir kada jį išleisti į laisvę!

Durys vis neatsidaro; dar blogiau - kabina nė nemano sumažinti greičio. Taip aukštai aš, ko gero, dar nebuvau pakilęs į jokį bokštą.

Į aukštį man nusispjaut, man jis buvęs nebuvęs. Galėčiau ant vienos kojos pastypsoti Everesto viršūnėje, kad tik išleistų iš šito prakeikto karsto.

Bet nereikia apie tai galvoti, nes baigsis oras! Kaip aš vėl pasidaviau šioms lipnioms mintims? Juk taip šauniai mąsčiau apie apleistą Šv. Petro baziliką, apie smaragdines Toskanos kalvas ankstyvą vasarą... Užmerkti akis, įsivaizduoti save aukštoje žolėje... Stoviu joje įsibridęs iki juosmens... Viskas pagal knygų rekomendacijas... Įkvėpti... Iškvėpti... Tuoj nusiraminsiu... Tuoj... Ir iš kur man žinoti, ką reiškia smygsoti iki juosmens sumautoje žolėje?! Niekada nemačiau jos iš arčiau nei per dešimt žingsnių, žinoma, neskaitant sintetinės vejos.

Ir kam aš sutikau taip aukštai dangintis? Kodėl susigundžiau kviečiamas?

Nors kvietimu tai vargu ar pavadinsi.

Štai gyveni sau tarakonišką fronto gyvenimą: bėgioji po plyšių tranšėjas grindyse ir sienose. Bet kokį krepštelėjimą prisiimi sau ir kaipmat apmiršti; kiekvieną kartą reikia būti pasiruošusiam, kad tave sutraiškys. Tada vieną kartą išlendi į šviesą, ir tave sučiumpa. Tačiau, užuot trekštelėjęs ir nusibaigęs, staiga, stipriai suspaudęs pirštus, pakyli kažkur į viršų, kur būsi apžiūrinėjamas.

Kabina vis dar kyla. Ekranas per visą sieną rodo reklamą: išsidažiusi mergiotė ryja laimės tabletę. Kitos sienos - smėlio spalvos, minkštos, padarytos taip, kad neerzintų keleivių ir neleistų jiems prasiskelti makaulės, apėmus panikos priepuoliui; be abejonės, žavėtis liftais yra daugybė priežasčių!

Šnypščia ventiliacija. Jaučiu, kad permirkau. Ant smėlio spalvos spyruokliuojančių grindų krinta lašai. Gerklė nepraleidžia oro, tarsi ją gniaužtų galinga mechaninė ranka. Mergiotė žiūri man į akis ir šypsosi. Manyje liko tik mažytė anga, pro kurią vos galiu įtraukti tiek deguonies, kad neprarasčiau sąmonės. Gelsvos sienos lėtai, beveik nepastebimai artėja prie manęs, grasindamos sutraiškyti.

Išleiskite!

Delnu užspaudžiu mergiotei jos besišypsančią raudoną burną. Jai tai, regis, netgi patinka. Paskui vaizdas dingsta, o ekranas virsta veidrodžiu. Žiūriu į savo atvaizdą. Šypsausi.

Pasisuku, kad galėčiau trenkti kumščiu į duris.

Ir tada liftas sustoja.

Slankiosios durys atsidaro.

Plieniniai pirštai, gniaužę mano trachėją, nenoromis atsileidžia.

Išgriūvu iš kabinos į vestibiulį. Grindys neva akmeninės, sienos apkaltos neva mediena. Apšvietimas - vakarinis, už paprasto registratūros stalo -įdegęs, paslaugus konsjeržas laisvo stiliaus drabužiais. Jokių užrašų, jokios apsaugos; turintieji teisę čia būti žino, kur pateko, ir kokia gali būti bet kokio išsišokimo kaina.

Aš rengiuosi prisistatyti, bet registratorius draugiškai moja ranka, kad eičiau toliau.

- Eikite, eikite! Už mano stalo - antras liftas.

- Dar vienas?

- Jis jus užkels tiesiai ant stogo, vos pora sekundžių! Ant stogo?

Niekada nesu buvęs ant stogo. Mano gyvenimas slenka patalpose, kaip ir visų. Kartais atsiduri išorėje - ką nors vejiesi, visko pasitaiko. Ten nelabai yra ką veikti.

Bet stogai - visai kas kita.

Paskubomis prie savo prakaituotos fizionomijos prisiklijuoju mandagią šypseną ir susikaupęs žingsniuoju link slaptojo lifto.

Jokių ekranų, jokio valdymo. Įkvepiu oro, neriu vidun.

Grindys - parketas iš rusiško medžio, retenybė. Sekundei užmiršęs savo baimę, pritupiu ir apčiupinėju jas. Tikrai, tai - ne sintetika... Solidu.

Būtent tokį - tupintį kaip idiotą, tarsi žinomo piešinio, vaizduojančio beždžionės virsmą žmogumi, tarpinėje stadijoje - staiga atsidarius durims mane aptinka.