Figaro vedybos

Legendinę komediją „Figaro vedybos“ autorius Pierre-Augustin Caron de Beaumarchais parašė 1784-tais metais. Šmaikšti istorija vis dar neprarado aktualumo ir sėkmingai keliauja po didžiausias pasaulio teatrų scenas. Muziką spektakliui parašė garsus kompozitorius Wolfgang Amadeus Mozart ir operą pristatė 1786-tais metais, Vienoje.

Aštuoniolikto amžiaus Sevilija. Šviesi ir nuostabi diena. Du grafui Almavivui tarnaujantys jaunuoliai ruošiasi vedyboms. Tiesa, būsima santuoka labiau džiaugiasi Figaro, o jo mylimoji Suzana kiek per daug flirtuoja su savo darbdaviu. Grafas taip pat rodo išskirtinį prielankumą savo žmonos kambarinei. Figaro sukyla pavydas ir jis nori pamokyti grafą, tačiau šis taip pat nepėsčias bei kuria savo intrigas.

Siekdamas Suzanos, grafas Almavivas nori išardyti vestuves, tad liepia jas atšaukti. Tokiu vyro elgesiu visai nesižavi vieniša grafienė. Ji savo bėdas išpasakoja Suzanai. Merginai pasidaro gaila savo šeimininkės. Ji kartu su grafiene ir sužadėtiniu Figaro sugalvoja iškrėsti kiaulystę mergišiui grafui. Jie planuoja jam pakišti Suzana persirengusi jaunuolį Kerubiną. Kerubinas beviltiškai įsimylėjęs grafienę ir su tokiu planu, žinoma, sutinka. Kiek daug meilės linijų, kiek daug intrigų ir kiek daug linksmybių!

„Figaro vedybos“ yra juokinga istorija, kupina meilės intrigų, netikėtų siužeto vingių, puikių sąmojų bei neeilinių charakterių. Čia neištikimi vyrai sutinka aistringas moteris. Įsimylėjusios moterys bando apsukti savo meilužius. Nuolat laužomi pažadai ir kurstoma aistra. Veikėjai siautėja, myli, nekenčia, kursto pavydą, pavydi patys, atskleidžia paslaptis ir vėl kuria naujas intrigas – komedijos veiksmas nepaliks abejingų nei skaitytojų, nei operos žiūrovų.

„Figaro vedybos“ – odė meilei bei vyrų ir moterų santykiams. Opera nuolat patenka į populiariausių spektaklių dešimtuką visame pasaulyje. Iš pradžių šį spektaklį karaliaus rūmai uždraudė dėl per didelio kiekio „nepriimtinų dalykų“, o autorius Pierre-Augustin Caron de Beaumarchais kelias dienas praleido kalėjime. Vėliau kūrinys su tam tikrais pakeitimais visgi pastatytas ir išverstas į vokiečių kalbą, tačiau ir Vokietijoje bei Austrijoje kurį laiką buvo draudžiamas. Visgi Mocartas sugebėjo įtikinti imperatorių, kad pašalinus politines užuominas išeis tobula opera.

Prancūzas Pierre-Augustin Caron de Beaumarchais (1732 – 1799) įvairiais savo gyvenimo etapais buvo laikrodininkas, išradėjas, dramaturgas, muzikantas, diplomatas, šnipas, leidėjas, sodininkas, ginklų pardavėjas, satyrininkas, finansininkas ir revoliucionierius.

Iš prancūzų kalbos vertė Juozas Urbšys