Faustas, I-II dalys

Dviejų dalių filosofinė tragedija „Faustas“ – nemari klasika, sukurta Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe). Ši epinė gėrio ir blogio kova lyg šiol yra laikoma didžiausios apimties eiliuotu kūriniu vokiečių kalba. Autorius buvo jau gana brandaus amžiaus, kai rimtai užsimojo kurti šią anksčiau pradėtą tragediją, o baigė sulaukęs aštuoniasdešimties. Taigi, tai yra rimčiausias, ilgiausiai brandintas ir svarbiausias rašytojo darbas, kuriame nagrinėjamos žmogiškosios prigimties, galimybių, nepasitenkinimo gyvenimu temos.

Savo kūrinyje Johanas Volfgangas Gėtė sutalpino ir istoriją nuo pat antikos laikų, ir biblinį pasaulio suvokimą – žemę, pragarą bei rojų. Pagrindinis veikėjas Faustas primena šiandieninį žmogų: skubantį, žingeidų, smalsų. Dėl jo sielos lažinasi Dievas ir Mefistofelis, o Faustas ir pats ja naudojasi siekdamas žinių.

Johanas Volfgangas Gėtė „Faustą“ rašė beveik visą savo gyvenimą – apie 60 metų. Todėl kūrinys sudėtingas ir daugiasluoksnis. Jame telpa visa Europos istorija nuo Homero.

Legendinis XVI amžiaus burtininkas, magas Faustas, kuris buvo žinomas dar Šekspyro laikais, įkvėpė ne vieną literatūros kūrinį, tačiau labiausiai jį išgarsino būtent J. V. Gėtės parašyta filosofinė drama, po kurios Faustas jau tapo daugelio muzikos, dailės, kino, teatro kūrinių personažu.

Gėtės Faustas yra eruditas, mokslininkas, sėkmingas, tačiau gyvenimu nepatenkintas žmogus. Kai Mefistofelis susilažina su Dievu, kad privers Faustą atsitraukti nuo aukštų siekių ir pasitenkinti gyvenimiškais malonumais, Faustas tampa velnio vilionių auka. Jis sudaro sandorį, kuriuo įkeičia savo sielą mainais į beribes žinias ir malonumus. Tačiau Faustas netiki, kad bus akimirka, kai jis pajus visišką pasitenkinimą ir laimę. Taigi Mefistofelio darbas prasideda.

Nepasotinami, nerimstantys, ateityje prasmės ir laimės ieškantys žmonės, pasiryžtantys dėl to paaukoti svarbius dalykus ir dabar vadinami faustiškais.

Johanas Volfgangas Gėtė (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų. Sekdamas šeimos tradicija J. V. Gėtė studijavo teisę, tačiau niekada nedirbo teisininko darbo. Po studijų kurį laiką dirbo teismo rūmuose, lankėsi įvairiuose dvaruose, jų salonuose diskutavo apie literatūrą. J. V. Gėtė rašė visą gyvenimą, nuo ankstyvos jaunystės. Rašyti jis galėjo lengvai ir daug, tačiau tai darė labai nesistemingai, kai kuriuos darbus palikdavo nebaigtus dešimčiai ar daugiau metų, po to grįždavo, perrašinėdavo. Gėtės kūriniai labai susiję su gyvenimų, į juos jis įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus vadindavo savo draugų vardais. Kūrybos ir gyvenimo Gėtė neatskyrė, dažnai tiesiog aprašydavo savo stebėjimus. Labai nemėgo filosofijos.
Mirė 1832 metais Veimare nuo širdies nepakankamumo.