Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

"Nubudo nuo kurtinamo paukščių ulbesio. Šoko prie lango – tuntai raudonomis kekėmis aplipusių šermukšnių, tolėliau – vos vos ribuliuojantis ežeras ir sala. Nedidelė, vis dėlto joje dunksojo lyg ir kokio rausvo statinio liekanos. Apšviestos ryškios saulės, jos tartum karūnos brangakmeniai žėrėjo pačiame ežero viduryje. O virš tos rausvos karūnos virpėjo skliautai ir kuorai, tiltai ir vartų arkos – ištisas kabantis miestas, nuaustas iš skaidraus rytmečio oro...
Vaizdas buvo stulbinantis.
Ko gero, vakarykštis rūkas mane atvedė tiesiai į Edeną, šyptelėjo Gabrielius.
Prie lieptuko išvydo moterį. Stovėjo į Gabrielių nugara šalia gelsvai rudo asilo, geriančio vandenį, ir glostė, o gal kasė jam paausius."

„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai ir intonacijos.

Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.