Tomas Venclova – seniai yra konstanta Lietuvos, ir ne tik Lietuvos literatūros, kultūros, viešojo gyvenimo pasaulyje. Jeilio universiteto profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno bei kitų garbingų premijų laureatas, literatūros mokslininkas, aktyvus ir atviras visuomenės kritikas. Bet pirmiausiai – poetas. Šį kartą – su nauju eilėraščių ir vertimų rinkiniu
„Eumenidžių giraitė“.
Poetas ir šiame rinkinyje lieka ištikimas sau, savo poetinei mokyklai, dar kartą pateisindamas neoklasikinio autoriaus reputaciją. Ir šioje knygoje Tomo Venclovos naujoji klasika gimsta iš senosios – autorius juvelyriškai tiksliai laikosi ritmo ir rimo taisyklių, šio rinkinio poezija – muzikali ir šalia įtaigios semantikos grįsta harmoninga kalbos muzika, kurią išgirsti ir užrašyti – autentiškas ir nesupainiojamas T.Venclovos meninis stilius. Ankstensiųjų poeto knygų tematiką tęsia Šventojo rašto, Antikos, istorinių Lietuvos ir pasaulio vardų, vietovių, faktų šiandieninė refleksija. Tačiau ne kartą nuskamba ir ne vienas šiandieninėmis pasaulio aktualijomis grįstas perspėjimo, blogų nuojautų, pesimizmo motyvas. Tomas Venclova lieka ištikimas pasaulėjautai, kur Czeslawo Miloszo suformuluotas katastrofistinis pasaulio matymas varžosi su prasmės ir grožio apraiškomis. Dėl to „Eumenidžių giraičių“ poezija – dar ir kupina vidinės dramaturginės įtampos.
Tai būdinga ir T. Venclovos verčiamiems autoriams, kurių šioje knygoje – keturiolika: pasaulinio garso poetai, Nobelio premijos laureatai Cz. Miloszas, W. Szymborska, S. Heaney, T. Transtromeris, ne tokie garsūs E. Hinsey, B.Collinsas, Ch. Simicas ir kt. Išskirtinių autorių tekstai, talentingai išversti, skaitytojams perteikiant tiek meninę įtaigą, tiek ir savitą stilių.
Ištrauka
GYVŲJŲ MOTINA
Jie liko dviese – vyras ir žmona,
nes angelas išnyko. Saulė leidos,
dar blykčiojo viršukalnių darna,
tarpeklio vingiuose klajojo aidas,
ir viskas buvo Dievo dovana –
šiurkštus drabužis ir Adomo veidas,
ir senkančių upokšnių išvagotas,
erškėčiais ir usnim užžėlęs plotas.
Delnams negreit pasidavė akmuo.
Kamavo troškulys, ir grūdo trūko.
Suskirdo kojos, perlinko liemuo,
įdiržo pirštai nuo sunkaus kauptuko.
Adomas, temstant grįždamas namo,
gailėjos, kad medžioklėje užtruko,
ir vakarykštį žvėrį prijaukinęs,
jį pratino gyvent prie palapinės.
Per naktį nepailsdavo klusnus,
mėnulio fazėms ištikimas kūnas.
Ji laukė. Viešpats buvo jai dosnus.
Skausme, kaip pažadėta, gimė sūnūs.
Jaunėlis – iškalbus ir sumanus,
bet šimtąkart brangesnis palaidūnas
pirmagimis. Juos nesunku atskirti,
nes vienas atnešė į žemę mirtį.
Gentis gausėja. Mirti nebaisu.
Tą sakinį jau sunkiai taria lūpos.
Trapėja kremzlės, akyse tamsu.
Seniai nesisapnuoja rojaus upės.
Vos vos lašėdamas iš debesų,
vanduo drėkina dirvą. Krūmai supas,
ir jų lapus, iš pietryčių atėjęs,
apsunkina standus dykynės vėjas.
Klajokliams – bandos, jai – namų ruoša.
Lig ryto plieskia į stovyklos lomą
kadais užginto sodo atplaiša –
žvaigždė, ne ką didesnė už atomą,
ir moteris ją stebi – vieniša,
nes Dievas jau pasiėme Adomą,
ir praeitį, ir dabartį praradus,
sena tarytum pažinimo medis.
Jos įsčiose subrendo visata.
Jos gyslos puoselėja Messaliną
ir riterę Joaną. Jai skirta
dukra, padėjus galvą už kaimynę
kaceto barake. Taip pat ir ta,
be sielvarto užkasusi šiukšlyne
naujagimį, pradėtą girtą naktį,
nors jo širdis dar nesiliovė plakti.
Ir Ta, kuriai paklūsta sūkuriai,
iš marių dugno inkarus išrovę ,
kuriai liepsnoja skliauto žiburiai,
pripildę neužmatomą šventovę -
ta būsimoji Motina, kuriai
bazilikų portalai skelbia šlovę,
nes jos alsavimu per amžius gyvos
baroko sferos, gotikos ogivos.
JUOZAPAS ŠULINYJE
Iš pradžių tai rodės nerimtos rungtynės.
Brolių šutvė dažnai juokais galynėjos,
Virto kūlio, kumščiavos, kovės mediniais
Kalavijais, kol kaimenė skabė žolę.
Jis ilgėjos žaidimų – iš tolo atėjęs,
Jau kelintą savaitę nematęs brolių.
Toks vingiuotas kelias į Dótano pievas,
Nesuskaitomų kojų smėliuos išmintas.
Nuo nelaimių keleivį sergėjo Dievas,
Ir žinojo į miegą grimztantis kūnas,
Kad giraitės ūksmėj, po lieknais terebintais,
Jį aplenks angis ir apeis plėšrūnas.
Bet dabar žaidėjai atrodė suglumę.
Patikli širdis valandėlei sustojo,
Kai palaukėj keliolika rankų jį stūmė
Į juoduojančią sauso šulinio angą.
Mirtina duobė praviro po kojom,
Ir užvirto akmuo, atstodamas dangų.
Alkūnės ir keliai brūžino olą,
Ir temstanti sąmonė juto – tai kerštas
Už keistus sapnus. Atsigėręs Šeolo,
Jis aprimo tarytum suvystytas vaikas.
Šulinys jam buvo lopšys ir karstas,
Ir paklusdamas kančiai išnyko laikas.
Gal praslinko trys valandos, gal trys dienos.
Broliai tarės, ar dera dažyti jo rūbą
Apgaulingu krauju, bet šulinio sienas
Dažė kitas kraujas, krešąs ant veido.
Jis šaukėsi Dievo, o gal tik Jokūbo:
„Tėve, kodėl tu mane apleidai?“
Neviltis ir skausmas baigė lošimą,
Bet įsitempė slėnis nelyginant lankas,
Jį apsupo kariai ir ugnies vežimai,
Ir liepsnoj atsiliepė Tas, kurs esti:
„Aš tave ligi šiol vedžiojau už rankos,
O dabar, žinok, tau liepta subręsti“.
Tą akimirką grįžo pasaulio spalvos,
Ir ištroškę plaučiai pagavo vėją.
Jam už nugaros liko tėviškės kalvos.
Karavaną lydėjo pamario skardis,
Kur didžiulė vilnis į krantą grumėjo
Ir po daugelio amžių praeis bendravardis
Su šeimyna. Erdvė svaigino belaisvį.
Jis žingsniavo kopom, tarytum pagijęs
Iš sunkios ligos - išmokęs atleisti,
Bet pažinęs netiesą ir perpratęs piktą,
Virtęs tuo, kuris nepabūgs vergijos
Ir sapnus įskaitęs laimė̃s Egiptą.
BEATIFIKACIJOS PROCESAS
Apie jos paskutinį gyvenimo tarpsnį stinga žinių.
Daug liudytojų žuvo, kiti, gal svarbiausi,.
mirė netrukus po karo. Be to, konspiracija.
Taip, žiemos velodromas. Šiukšlių konteineriuos
pavyko išgabenti keturis vaikus (iš viso
jų buvo du šimtai). Bendrabuty, kurį
ji kadaise buvo įsteigus, rasdavo guolį ir maistą
pabėgę belaisviai. Maža spaustuvėlė gamino
suklastotus popierius, teigusius, jog pateikėjas
priklauso deramai rasei. Beje, prižiūrėtojai
leisdavo retkarčiais teikti paguodą
pasmerktiesiems myriop (tradicinis gestas,
neatšauktas tik toje srityje, nes gauleiteris buvo
iš katalikų šeimos). Kaip sako šaltiniai,
ji kameroj sykį prakalbino jauną
mergaitę, o toji atšovė: „Ką jūs čia plepat?
Jokio dievo nėra. Nes jeigu jis būtų,
išvestų mane iš kalėjimo“. Ji ir pati
suprato, jog Dievas
ilsis bombos kratery, guli duobėj su kulka smilkiny,
pūva po kerpėmis tundroj.
Todėl ji nusimetė abitą. Pasirūpino, kad kalinė
prisidengtų galvą, sijoną ir kurpes.
Pati atsisėdo ant čiužinio, nugręžė veidą nuo durų.
Kalėjimo sargas, atėjęs po valandėlės,
palydėjo baugščiai žingsniuojantį juodą
siluetą lig vartų. Dokumentų netikrino niekas.
Mes radom išgelbėtą moterį kiek per vėlai.
Ji gyveno daug metų. Glaudės bute netoli geležinkelio.
Po langu kas dieną žvangėjo platformos,
dūmai skverbės į bronchus. Vėlavo lietingas rytas.
Ji skubėjo į darbą šaligatviu
tarp supurvintų lapų. Valanda ligi miesto,
kontoron, kuri pradžioje
užtikrino algą, tačiau bankrutavo per krizę.
Daug tų kontorų. Kaskart, kai baigiasi mėnuo,
apstulbina sąskaitų sumos. Iširo šeima –
tiksliau, tai nebuvo šeima. Augintinė greitai paliko namus
ir nerašė laiškų. Keptuvėj čirškėjo trynys. Kas vakaras veidrody
ryškėjo gausėjančios raukšlės, glebios krūtys, iššokusios
violetinės venos. Vienatvė ir kūno irimas.
Beje, alkoholis irgi padarė savo.
Kaip anksčiau, ji mechaniškai dažėsi lūpas.
Naktimis kai kada sapnavo kalėjimą. Dieną
stengėsi neprisiminti, paskui visai neprisiminė
dėl Alzheimerio (tiesą sakant, tai buvo išganymas).
Kas nors tikriausiai paklaus: ar vertėjo už josios lemtį,
vieną iš daugelio tūkstančių, tarsi skatikas
ar pašto ženklas neįskaitomu piešiniu,
sumokėti šitokią kainą?
Mes nežinom, kaip žuvo vienuolė. Galbūt
dujų kameroj, gal nuo fenolo injekcijos.
Suminėti jos nuodėmes lengva. Jaunystė tarytum Marijos
Magdalenos. Vaikai, nesuradę gyvenimo kelio.
Nedogmatiškos eilės. Jai dažnokai prailgdavo mišios,
taip pat ji be perstojo rūkė Gitanes,
kas nepridera abitui. Viena tik aišku:
ji neklausė savęs, ar vertėjo mokėti tą kainą.
Kaip neklausia Tas, kurį ji trumpam pavadavo.
Į PIETUS NUO PROSPEKTO
Nuošali, netriukšminga, ne kartą keitusi vardą,
rašytą skirtingom kalbom. Jaunatvės locus amoenus
tarp alaus daryklos, šlapių pavarčių, randuoto tinko
ir paminklo, kurio jau niekas neragina griauti.
Tie patys keliai mokyklon, kaip prieš karą, kitoj valstybėj.
Lygiai taip pat gaišuoja vasario saulė ant mūrų.
Abejinga sostinė, vargšas gubernijos miestas.
Mūsų buvo nedaug – beveik visi iš kitoniškų plotų.
Anksti supratom: imperija moka palaužti
bet kurį. Svečiai pasibeldžia vidurnaktį,
o toliau – nežinia (tiesą sakant, žinia). Bet mūsiškis
metas buvo kitoks, veikiau panašus į klampynę.
Kambariai, kur gyvenom, nustemba, kai ten apsilankom.
Kalvos šalia trupančių sienų užmiršo žodžius,
kuriais dalijomės tąsyk, dirsčiodami per petį.
Buvom beveik tokie pat, kaip kelios vyresnės kartos,
rengusios lūšnose sąmokslus, bandžiusios keisti pasaulį.
Ačiū Dievui, netroškom valdžios. Nebent atminimo.
Viskas virto išblukusiu popierium, tylinčiu oru.
Luošys vežimėlyje neatpažįsta bičiulio.
Stambi sena moteriškė (kadaise gražuolė) sukniumba
prie lovos, nespėjus darban. Šauniausią vyrą pakirto
alkoholis ir plaučių vėžys. Ne istorija juos įstūmė į tamsą,
bet kasdieniškos bėdos. Kas be ko, ir istorija stengės.
Užtrukęs tarp šlaito ir pranykusio amžiaus frontonų,
pagaunu tik baltą triukšmą iš niekieno žemės,
kuriame sutirpo jų sąmojai, maldos, kivirčai.
Jei bandau juos kalbinti, jie paprastai neatsako,
tik stabteli prietemoj. O kada atsiliepia – sunkoka suprasti,
ar tai jų, ar Esančio balsas.
