Erebas

Nikas įsigyja piratinę kompiuterinio žaidimo „Erebas“ kopiją. Šis žaidimas mokykloje platinamas slapta, jo taisyklės itin griežtos: žaisti galima tik kartą, žaisdamas turi būti vienui vienas ir niekada niekam nieko nepasakoti apie „Erebą“. Kas šias taisykles pažeidžia arba neįvykdo užduoties, negailestingai baudžiamas.

To negana – norint pereiti iš vieno žaidimo lygio į kitą, tenka atlikti užduotis ir realiame gyvenime. Virtualusis pasaulis ir tikrovė taip susipina, kad atskirti jų ribas darosi neįmanoma...

Nikas, kaip ir daugelis kitų mokinių, tampa priklausomas nuo žaidimo. O tada gauna užduotį, kuriai nėra pasirengęs...

Vaikinas norėtų pasitraukti iš žaidimo, bet jo bičiulis jau spėjo įsitikinti – žaidėjai taip lengvai nepaleidžiami. Telieka viena išeitis – įveikti patį žaidimą. Tam reikia išsiaiškinti visas jo paslaptis. Tik kaip? Dar niekas iš įsitraukusiųjų į žaidimą nėra matęs jį valdančio ir užduotis skiriančio Erebo, siekiančio jam vienam žinomo tikslo, nors visi be išimties jaučiasi nepaliaujamai stebimi visa reginčio jo žvilgsnio...

"Skaitydamas talentingai, patraukliai parašytą „Erebą“ tampi priklausomas. Knygoje aprašomas žaidimas, kaip ir knyga, įtraukia, stebi žaidėją, kalba su juo, apdovanoja, tikrina, grasina. Žaidimas vienodai įdomus ir knygoje aprašomiems berniukams, ir mergaitėms, kurios įninka žaisti netgi karščiau ir vykdydamos sveiku protu nepaaiškinamas užduotis nueina toliau.
Iki pat galo neaišku, koks galutinis šio žaidimo tikslas ir kas jo sumanytojas. Manau, tai išsiaiškinti magės labai dideliam skaitytojų ratui – nuo dvylikamečių iki tokių garbaus amžiaus senjorų kaip šių eilučių autorius, nes, kaip jau sakyta, knyga išties „veža“.