Epoche

Sąmonė visada spontaniškai nukreipta į pasaulį. Ji dreifuoja, nardo neaprėpiamame daiktų ir mitų baseine. Sąmonė-mauduolė arba sąmonė-plaukikė, savitai patirianti laiką bei erdvę, perkurianti savąsias patirtis, siekianti jas įžodinti, suskliausti. Neatsitiktinai pirmas naujosios N. Cibulsko knygos „Epoché“ eilėraštis vadinasi „Opera“. Šiame tekste sąmonė pasirodo kaip mįslingas, neapibrėžtų formų objektas – plaukiojanti opera. Kartu tai ir sąmoninga sąšauka su JAV literatūros klasiko Johno Bartho romano pavadinimu.

Pasak poeto, kiekviena poezijos knyga išauga iš vieno pamatinio eilėraščio-stuburo. Šįkart juo tapo minėtas kūrinys, kuris vėliau tarsi diktavo viso rinkinio rašymo tempą ir ritmą. Savo ketvirtojo eilėraščių rinkinio pavadinimu N. Cibulskas pasirinko iš fenomenologijos, šiuolaikinės filosofijos krypties, atkeliavusią epoché sąvoką. Atmetus klampią teoriją ir tiesiog glaustai tariant, šis terminas tereiškia suskliautimą. Visiems poetams žinoma, kad kalbant apie poezijos rašymą, prikuriama aibė painių ir gudragalviškų svarstymų ir išvedžiojimų. Visgi autorius teigia: prasmės užtamsinimas ne visada gelbėja. Greičiau – komplikuoja. Todėl pasirinkdamas naujausią knygą pavadinti „Epoché“, poetas kliaujasi impulsu, vidiniu balsu. Taip, kaip pirmasis rinkinio eilėraštis atskliaučia, paskutinysis – užskliaučia.

Nerijus Cibulskas (gim. 1987) – Jaunųjų filologų konkursų, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ dalyvis. 2016 m. – vienas iš almanacho „Poezijos pavasaris“ sudarytojų. Eilėraščiai publikuoti Lietuvos literatūriniuose almanachuose ir kultūrinėje spaudoje. 2016 m. už antrąjį poezijos rinkinį „Archeologija“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją.