Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius

Knyga "Epizodai paskutiniam filmui" – galimybė pažinti Almanto Grikevičiaus (1935–2011) – vieno ryškiausių 7–9-ojo dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų – asmenybės brandos ir kūrybos kelią: nuo vaikystės Kauno Šančiuose karo laikotarpiu, per Leningrado ir Maskvos gatves studijų metais, į konkrečių režisieriaus filmų kūrimo sūkurį. Režisieriaus 1966-ųjų „Jausmai“ lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu, „Faktas“ – pirmas lietuvių filmas, dalyvavęs ir apdovanotas konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, „Herkus Mantas“ – filmas, kurio režisierius taip ir nesukūrė...

Grikevičiaus pasakojimas leidžia pažvelgti į lietuvių kinematografijos raidą sovietmečio epochoje ir naujai išvysti ją kūrusių asmenybių, A. Grikevičiaus bendrakeleivių, draugų, kolegų ir mylimų priešų, portretus: Vytauto Žalakevičiaus, Sauliaus Macaičio, Regimanto Adomaičio, Juozo Budraičio, Vytauto Paukštės, Gedimino Girdvainio, Algimanto Puipos ir kt.

Režisieriaus mintys ir prisiminimai, lydimi dokumentų pluošto – menininko likimo liudijimas, atspindintis pastangas išlaikyti kūrybinių sumanymų, galimybių juos įgyvendinti ir nepalankiai susiklostančių aplinkybių naštos svorį. Galiausiai – tai paskutinio A. Grikevičiaus filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats, apmatai. O epizodus šiam filmui režisierius kūrė vienuolikos pokalbių su dviem istorikais, metu.

Aurimas Švedas – nepriklausomoje Lietuvoje subrendusios praeities tyrinėtojų kartos atstovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Šis mokslininkas nuosekliai dirba sakytinės istorijos sferoje, tyrinėja Lietuvos kultūriniam elitui priklausančių asmenybių likimus sovietmečio epochoje, analizuoja istorijos vaizdinių genezę ir sklaidą meninės vaizduotės lauke XX–XXI a.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė – istorikė, kino apžvalgininkė, kino paveldo apsaugos ir sklaidos projektų iniciatorė. Vilniaus universitete Istorijos fakultete rengia disertaciją apie sovietmečio lietuvių kinematografijos sistemos ir kino filmų funkcijų raidą.

"Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti. Ar pažadas bus ištesėtas – jau kita kalba.
Taigi, į istoriją ir žmogų joje siūlau žvelgti stengiantis rasti naują rakursą. Tokiems bandymams dažnai parankus kokio nors vieno žmogaus likimas." 
Almantas Grikevičius

Pratarmė

Knygos, kurioje užfiksuotos kino režisieriaus Almanto Grikevičiaus (1935-20H) autorefleksijos, prisiminimai ir įžvalgos, sumanymas gimė siekiant atskleisti paslaptį, kaip istorija atėjo į kino kūrėjo gyvenimą, ir norint užfiksuoti jo liudijimus apie praėjusį laiką, sutiktus žmones bei kurtus filmus.

A. Grikevičius savo filmuose nuolat kėlė klausimus apie žmogaus, tautos ir valstybės likimą atšiaurioje xx a. realybėje, bandė užfiksuoti praeities ir dabarties sandūras, kalbėjo apie istorijos tėkmėje gimstančią egzistencinių paradoksų žaismę ir siūlė jų interpretavimo galimybes. Taip tarsi skatino užduoti jam klausimus apie žmogaus istorijoje ir istorijos žmoguje tapsmą. Norą kalbėtis ir išgirsti menininko asmeninę istoriją taip pat lėmė suvokimas, kad A. Grikevičius gali papasakoti šį tą autentiško apie sovietmečio epochoje atsiradusią lietuvių kinematografiją, nubrėžti vieną kitą liniją šią kinematografiją kūrusių asmenybių portretuose, pasidalyti liudijimais apie kūrėjo likimą to meto sąlygomis ir atskleisti, ką mąsto, ką jaučia žmogus, kuriam 1990-ųjų lūžis suteikė asmeninės bei profesinės laisvės garantijas ir kartu tapo pabaigos kurti kiną pradžia.

Taigi, norą pasikalbėti su režisieriumi ir išgirsti jo istoriją paskatino įvairūs interesai, subrandinti darbo sakytinės istorijos ir lietuvių kino raidos sovietmečio epochoje tyrimų baruose.

Dėl šių ir daugybės kitų aplinkybių sutapimo skaitytojų rankose atsidūrė vieno ryškiausių xx a. 7-9 dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų autoportretas, nupieštas paties režisieriaus vienuolikoje pokalbių 2010 m. rugpjūčio 10 - gruodžio 15 dienomis. 2010 m. gruodį išsiskyrėme trumpam, sutarę netrukus susitikti, kai išanalizuosime sukauptą medžiagą, ir tęsti klausimų bei atsakymų maratoną. Mūsų planus pakoregavo likimas. 2011 m. sausio A d. A. Grikevičius mirė.

Tai pakeitė viską. Apie iššūkius ir jų sprendimus rengiant pokal-bių medžiagą daugiau sužinoti galima perskaičius knygos pabaigoje esantį straipsnį. Čia tepasakysime, kad skaitytojo rankose atsidūrusi knyga yra sumontuota į tam tikrus epizodus, medžiagą grupuojant tematiniu principu ir taip į vieną audinį sujungiant įvairių pokalbių metu nuskambėjusias režisieriaus mintis. Lieka tikėtis, kad tokiam kinematografiniam knygos komponavimo principui būtų pritaręs pats režisierius.

Knyga sudaryta iš dešimties dalių*. Pirmoje dalyje režisierius kalba apie savo jaunystę, praleistą Aukštuosiuose Šančiuose. Antroje dalyje atkuriamas studijų Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir Maskvoje laikotarpis, kaip skaudus savęs ir savo kelio ieškojimo periodas. Trečioje-šeštoje dalyse pateikiamos režisieriaus mintys apie jo filmus, pergales, kompromisus arba pralaimėjimus, patirtus kūrybiniame kelyje. Septintoje dalyje pateikiamos fragmentiškos A. Grikevičiaus mintys apie neįgyvendintus sumanymus. Aštuntoje dalyje punktyrinėmis linijomis kuriami Vytauto Žalakevičiaus ir Sauliaus Macaičio portretai. Devintoje dalyje - režisieriaus mintys apie kūrėjo ir kinematografijos likimą sovietmečiu. Dešimta dalis sudaryta iš įvairios dokumentinės medžiagos, kuri A. Grikevičiaus pasakojimą papildo naujais prasminiais akcentais ir kuria šio pasakojimo kontekstą.

Atskleidę, kodėl ir kaip gimė ši knyga, pretenduojanti į Lietuvos kultūros istorijos šaltinio publikacijos statusą, nuoširdžios padėkos žodžius tariame Almanto Grikevičiaus žmonai Ritai Grikevičienei, be kurios tarpininkavimo ir palaikymo režisierius tikriausiai nebūtų pasiryžęs kalbėti. Taip pat dėkojame tiems, kurie dėmesingai skaitė, komentavo, redagavo, tikslino įvairius knygos epizodus:

istorikui Sigitui Jegelevičiui, kino tyrinėtojai Annai Mikonis, kino kritikėms Živilei Pipinytei ir Rasai Paukštytei, teatro istorikėms Jev-genijai Tropp ir Irenai Aleksaitei, garso režisieriui Henrikui Štutui, A. Grikevičiaus bičiuliams kino operatoriui Arvidui Baronui, garso režisieriui Dmitrijui Ožechovui, Šančių istorijos tyrinėtojui Jurgiui Vanagui. Taip pat dėkojame istorikei Irinai Černeckaitei, kuri pasidalijo vertinga dokumentinio kino istorijos tyrimo medžiaga.

Esame dėkingi Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus Kino skyriaus darbuotojoms už visokeriopą pagalbą kuriant knygos vizualinį pasakojimą. Taip pat tariame nuoširdžius padėkos žodžius aktoriui Juozui Budraičiui ir kino operatoriui bei režisieriui Algirdui Tarvydui, leidusiems pasinaudoti fotografijomis iš asmeninių archyvų.

Dirbdami prie knygos nuolat jautėme Almanto klubo narių palaikymą.

Rašant knygą visuomet reikia artimųjų aukos, todėl nuoširdžiai dėkojame savo artimiesiems, kurie buvo kantrūs ir supratingi.