Psichiatrijos pažanga XX amžiaus pabaigoje įgavo didelį pagreitį: atsakyta į daug psichikos sutrikimų atsiradimo, gydymo klausimų, humanizuotas požiūris į psichikos ligonius, sudarytos sąlygos jiems reabilituotis, integruotis į visuomenę, pagerinti gyvenimo kokybę. Nauji mokslo atradimai leido giliau įsiskverbti į žmogaus psichikos procesus, suprasti sutrikimų esmę.
Šiame kontekste itin svarbi psichiatrijos terminija, tiksliai apibūdinanti psichiatrijos procesus ir psichikos sutrikimus. Lietuvoje 1996 m. išleistas „Trumpas psichiatrijos terminų žodynas“ nepatenkino profesinės medicinos literatūros poreikio. Matydami didelį medikų, teisininkų, socialinių darbuotojų ir visuomenės susidomėjimą psichiatrijos dalykais, autoriai prof. J. Šurkus, doc. A. Lapytė ir dr. V. Mačiulis tęsė darbą: įtraukė į žodyną naujų sąvokų, sukūrė nemažai tarptautinių terminų lietuviškų atitikmenų, papildė žodyną naujomis psichiatrijos mokslo žiniomis. Teikdami terminų apibrėžtis, žodyno autoriai stengėsi laikytis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų, dabartinės lietuvių kalbos reikalavimų. Atsižvelgta į psichiatrijos terminų vartojimo Lietuvoje tradicijas, atsisakyta ypač specifinių, pasenusių terminų. Žodyne nurodomi tik dažniau vartojami sinonimai, nors psichiatrijos rašytinėje vartosenoje jų labai gausu. Kai įmanoma, pagrindiniu siūloma laikyti ne lotyniškos ar graikiškos kilmės, o lietuvišką terminą. Pasenę terminai nesiūlomi vartoti, todėl neteikiami ir kaip sinonimai.
Šis leidinys "Enciklopedinis psichiatrijos terminų žodynas" pirmiausia svarbus psichiatrijos specialistams – gydytojams, slaugytojams, taip pat kitų sričių medikams. Tačiau susidomėjimas psichiatrija jau seniai peržengė profesines ribas ir nuolat auga, apie įvairius psichikos procesus, sutrikimus rašo žurnalistai, rašytojai. Tai rodo, kad nusimanyti apie psichiatriją svarbu ne tik psichologams, socialiniams pedagogams, teisininkams, bet ir platesnei visuomenei. Šios žinios yra neatsiejama bendros tautinės kultūros dalis.
PRATARMĖ
Psichiatrijos pažanga XX amžiaus pabaigoje įgavo didelį pagreitį: atsakyta į daug psichikos sutrikimų atsiradimo, gydymo klausimų, humanizuotas požiūris į psichikos ligonius, sudarytos sąlygos jiems reabilituotis, integruotis į visuomenę, pagerinti gyvenimo kokybę. Psichikos sutrikimų ir jų gydymo vertinimo metodai padėjo psichiatrijai tapti įprastine medicinos disciplina, įsisąmoninti etiniai imperatyvai turėtų nulemti šio darbo pobūdį ir skatinti praktinėje profesinėje veikloje vadovautis deontologiniais principais. Nauji mokslo atradimai leido giliau įsiskverbti į žmogaus psichikos procesus, suprasti sutrikimų esmę.
Šiame kontekste itin svarbi psichiatrijos terminija, tiksliai apibūdinanti psichiatrijos procesus ir psichikos sutrikimus. Ji neretai atspindi istorinę terminų kilmę, jų pokyčius laiko ir mokslo pažangos tėkmėje. Lietuvoje 1996 m. išleistas „Trumpas psichiatrijos terminų žodynas" nepatenkino profesinės medicinos literatūros poreikio. Matydami didelį medikų, teisininkų, socialinių darbuotojų ir visuomenės susidomėjimą psichiatrijos dalykais, autoriai prof. J. Šurkus, doc. A. Lapytė ir dr. V. Mačiulis tęsė darbą: įtraukė į žodyną naujų sąvokų, sukūrė nemažai tarptautinių terminų lietuviškų atitikmenų, papildė žodyną naujomis psichiatrijos mokslo žiniomis.
Teikdami terminų apibrėžtis, žodyno autoriai stengėsi laikytis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų, dabartinės lietuvių kalbos reikalavimų. Atsižvelgta į psichiatrijos terminų vartojimo Lietuvoje tradicijas, atsisakyta ypač specifinių, pasenusių terminų. Žodyne nurodomi tik dažniau vartojami sinonimai, nors psichiatrijos rašytinėje vartosenoje jų labai gausu. Kai įmanoma, pagrindiniu siūloma laikyti ne lotyniškos ar graikiškos kilmės, o lietuvišką terminą. Pasenę terminai nesiūlomi vartoti, todėl neteikiami ir kaip sinonimai.
Šis leidinys pirmiausia svarbus psichiatrijos specialistams - gydytojams, slaugytojams, taip pat kitų sričių medikams. Tačiau susidomėjimas psichiatrija jau seniai peržengė profesines ribas ir nuolat auga, apie įvairius psichikos procesus, sutrikimus rašo žurnalistai, rašytojai. Tai rodo, kad nusimanyti apie psichiatriją svarbu ne tik psichologams, socialiniams pedagogams, teisininkams, bet ir platesnei visuomenei. Šios žinios yra neatsiejama bendros tautinės kultūros dalis.
Autoriai nuoširdžiai dėkoja jiems patarusiems, juos konsultavusiems ir šį veikalą padėjusiems išleisti pagalbininkams: Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės darbuotojoms Janinai Utkuvienei, Nijolei Mačiulienei, Jurgitai Stankūnaitei, Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorei Onutei Davidonienei, Vilniaus universiteto prof. habil. dr. genetikui Algirdui Utkui.
Tikimės, kad kritinės pastabos padės tobulinti lietuviškąją psichiatrijos terminiją.
Autoriai
