Emocinė tiesa

Problemas, dėl kurių žmonės kreipiasi į psichoterapeutą, Alice Holzhey-Kunz kildina iš savito psichikos bruožo, kurį įvardina kaip „aiškiagirdystę“. Tokiems žmonėms būdingas stipresnis emocinis jautrumas, dėl kurio jie intensyviau nei daugelis kitų išgyvena nuosavo buvimo ontologinį matmenį. Viena vertus, tai kankinanti patirtis; kita vertus, būtent ji leidžia žmogui emociškai tiesiogiai patirti nuosavo buvimo pamatinės struktūros elementus, t. y. būtent tai, kas pirmiausia ir rūpi filosofijai.

Kaip tik todėl savo pacientus Holzhey-Kunz traktuoja kaip „filosofus prieš savo valią“. Pasak jos, emociškai kenčiantys žmonės dėl „aiškiagirdystės“ yra atviresni nuosavų išgyvenimų ontologinei gelmei ir todėl baimės, kaltės ar gėdos išgyvenimai jiems yra šis tas daugiau nei vien tam tikrų gyvenimo aplinkybių keliamos emocijos. Tai ontologinės patirtys, atskleidžiančios žmogiškosios egzistencijos tragizmą.

Knygoje „Emocinė tiesa“ tradicinis požiūris į emocijų ir filosofinio mąstymo santykį yra „apverčiamas“: emocijas čia siūloma traktuoti ne kaip vieną iš galimų filosofinio tyrinėjimo objektų, o kaip tokią filosofuojančios sąmonės formą, kuri mums atveria mąstymui neprieinamas tiesas. Todėl pirmiausia autorė remiasi pamatine Søreno Kierkegaardo įžvalga, kad tai, ką reiškia „būti žmogumi“, iš pradžių patiriame ne mąstydami, o jausdami. Daug vietos knygoje skiriama ir Martino Heideggerio bei Jeano-Paulio Sartre’o atliktų įvairių emocijų analizių, atskleidžiančių emocijų prigimtį bei jų kognityvinį potencialą, interpretacijoms.

Psichoterapeutė Alice Holzhey-Kunz baigė istorijos ir filosofijos studijas Ciuricho universitete, 1971 m. apgynė daktaro disertaciją. Ciuricho Dasein-analizės institute įgijusi psichoterapeutės kvalifikaciją, 1976-aisiais pradėjo privačią psichoterapijos praktiką Ciuriche. Nuo 1983 m. ji yra viena iš Dasein-analizės seminaro vadovių, supervizorė ir lektorė, o nuo 1991-ųjų iki 2023-iųjų ėjo Hermeneutinės antropologijos ir Dasein-analizės draugijos prezidentės pareigas.