Ėjusi kasdien į mūšį. Legendinės žvalgės Marcelės Kubiliūtės biografinė apybraiža

Tik suvieniję geranoriškas pastangas, galime išsaugoti atmintį apie Lietuvos išlikimo pamatų klojėjus, tarp jų ir apie Marcelę Kubiliūtę (1898–1963), tiesiogine prasme savo didvyriškais žygiais rašiusią tautos istoriją.

Marcelė Kubiliūtė – lietuvių tautos didvyrė, sumani žvalgė, visą savo gyvenimą paaukojusi Lietuvai.
Gimė 1898 m. Panemunėlio valsčiuje, Tindžiuliuose. Trylikametę brolis Juozas išsiveža iš namų: su juo gyvena, mokosi Panevėžyje, Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukia į Voronežą, vėliau gyvena Petrapilyje, kur baigia gimnaziją ir buhalterių kursus. 1918 m. grįžta į Vilnių. 1919 m. Marcelė slapta perduoda iš leitenanto Petro Vrublevskio gautas žinias į Kauną apie lenkų karinės organizacijos (POW) rengiamą perversmą. 1922 m. spalį lenkams paskelbus visuotinę jos paiešką, pasitraukia į Kauną. Dirba Užsienio reikalų ministerijoje. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, atsiduria Vilniuje, dirba Socialinio aprūpinimo komisariate, Lietuvos SSR mokslų akademijoje. Vokiečių okupacijos metu aktyviai dalyvauja Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) veikloje. 1944 m. rugpjūtį sovietų valdžios suimta dvejus metus kali Lukiškių kalėjime. Nuo 1946 m. rugpjūčio iki 1949 m. rugsėjo praleidžia tremtyje Sibire. Grįžusi į Lietuvą ilgai ieško darbo.
Po sunkių nepagydomų ligų 1963 m. miršta. Palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia savanorių.