Einšteino sapnai (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Modernia klasika tapusioje Alano Lightmano knygoje "Einšteino sapnai" dėliojamas koliažas iš istorijų, kurias neva susapnavo Albertas Einšteinas 1905 metais, kai dirbo patentų biure Šveicarijoje.

Kurdamas reliatyvumo teoriją, naująją laiko sampratą, įžūlus, bet jautrus jaunasis genijus įsivaizduoja daugelį galimų pasaulių. Viename laikas juda ratu, tad žmonėms lemta vis iš naujo kartoti pergales ir nesėkmes. Kitame yra vieta, kur laikas sustojęs, čia lankosi įsimylėjėliai ir tėvai, įsikibę savo vaikų. Dar kitame laikas yra lakštingala, kurią kartais pavyksta įkalinti po stiklo gaubtu.

Daugiau nei į trisdešimt kalbų išversta knyga "Einšteino sapnai" tapo įkvėpimo šaltiniu viso pasaulio dramaturgams, šokėjams, kompozitoriams ir dailininkams. Jos poetinėse miniatiūrose tyrinėjamos sąsajos tarp mokslo ir meno, kūrybingumo vyksmas, pagaliau - žmogiškosios egzistencijos trapumas.

IŠTRAUKA

1905 M. BALANDŽIO 14 D.

Tarkim, laikas yra ratas, krypstantis atgal į save. Pasaulis kartojasi, tiksliai, be galo.

Dažniausiai žmonės nežino, kad vėl iš naujo gyvens savo gyvenimus. Prekybininkai nežino, kad vėl iš naujo sudarinės vis tą patį sandėrį. Politikai nežino, kad laikui vis sukantis jie begalę kartų šauks nuo tos pačios tribūnos. Tėvai pirmąjį savo vaiko verksmą brangina taip, tarsi jau niekad jo nebeišgirs. Pirmąsyk besimylintys mylimieji nusirengia droviai, stebisi lanksčiomis šlaunimis, gležnais speneliais. Iš kur jiems žinoti, kad kiekvienas slaptas žvilgsnis, kiekvienas prisilietimas kartosis ir vėl, ir vėl, ir vėl, lygiai taip pat kaip anksčiau?

Tas pat ir Marktgasėje. Iš kur krautuvininkams žinoti, kad ant jų prekystalių sugrįš kiekvienas rankų darbo nertinis, kiekviena išsiuvinėta nosinaitė, kiekvienas šokoladinis saldainis, kiekvienas sudėtingas kompasas ir laikrodis? Temstant krautuvininkai eina namo, į savo šeimas, arba smuklėse geria alų, skliautuotuose skersgatviuose šūkaudami draugams, glostinėdami kiekvieną akimirką tarytum su laikina prekių siunta gautą smaragdą. Iš kur jiems žinoti, kad nieko nėra laikino, kad visa tai vėl kartosis? Kaip ir krištolinio sietyno briauna ropojanti skruzdėlė nežino sugrįšianti ten, kur ši prasidėjo.

Gerberngasės ligoninėje moteris atsisveikina su savo vyru. Gulėdamas lovoje jis žiūri į ją tuščiu žvilgsniu. Per paskutinius du mėnesius vėžys jam iš gerklės išplito į kepenis, kasą, smegenis. Kambario kampe du maži jo vaikai sėdi ant vienos kėdės, jiems baisu žiūrėti į tėvą, jo įdubusius skruostus, suvytusią senio odą. Žmona prieina prie lovos ir švelniai bučiuoja vyrą į kaktą, šnabžda atsisveikinimo žodžius ir skubriai su vaikais išeina. Ji tikra, kad bučinys buvo paskutinis. Iš kur jai žinoti, kad laikas prasidės vėl iš naujo, kad ji vėl gims, vėl mokysis gimnazijoje, Ciuricho galerijoje eksponuos savo paveikslus, Fribūro bibliotekėlėje vėl susipažins su savo vyru, šiltą birželio dieną vėl su juo plaukios po Tuno ežerą, vėl gimdys, vėl jos vyras aštuonerius metus dirbs farmacijos bendrovėje ir vieną vakarą pareis su gumulu gerklėje, vėl vems, sirps ir užges šioje ligoninėje, šioje palatoje, šioje lovoje, šią akimirką. Iš kur jai žinoti?

Pasaulyje, kuriame laikas yra ratas, tiksliai kartosis kiekvienas rankos paspaudimas, kiekvienas gimimas, kiekvienas žodis. Ir kiekviena akimirka, kai du draugai nutraukia draugystę, kai šeima išyra dėl pinigų, kiekviena pagiežinga sutuoktinių ginčo frazė, kiekviena dėl viršininko pavydo sužlugusi proga, kiekvienas neištesėtas pažadas.

Ir lygiai kaip visa tai kartosis ateityje, taip ir visa, kas vyksta dabar, jau anksčiau milijonus kartų įvyko. Vienas kitas žmogus kiekviename mieste sapnuodamas miglotai nutuokia, kas atsitiko praeityje. Tai nelaimingų gyvenimų žmonės, jie junta, kad jų paklydimai, blogi darbai ir nelaiminga dalia jau buvo ankstesnėje laiko kilpoje. Nak-ties glūdumoje šie prakeiktieji piliečiai grumiasi su savo patalais, nerasdami poilsio, ištikti suvokimo, kad jie negali pakeisti nė vieno veiksmo, nė vieno judesio. Jų klaidos šiame gyvenime kartosis lygiai taip pat, kaip ir ankstesniajame. Ir šie dvigubi nelaimėliai vieninteliai leidžia numanyti, kad laikas yra ratas. Nes kiekviename mieste vėlią naktį jų dejonės užplūsta tuščias gatves ir balkonus.