„Man, kaip ir mūsų tautai nuo pagonybės laikų, ir vėliau priėmus krikščionybę, tas ryšys buvo ir yra labai brangus. Net ir dabar, XXI amžiuje, jo svarba nė kiek nesumažėjusi. Turiu omenyje žmonių pagarbą anam pasauliui. Žinoma, mokslo išradimai, naujos technologijos šį ryšį slopina, bet, manau, kiekvienas žmogus – gal kad lengviau būtų gyventi – giliai širdyje tiki, kad jo gyvenimas nesibaigia mirtimi. Kad kas nors bus ir paskui... Visada tą žodį – paskui – nešiojiesi. Ir randi kokią nors ramybę žinodamas, kad bus rytdiena, kai jau tavęs nebus... Jau galiu sakyti, kad įsitikinau, jog niekas niekur nedingsta. Neišnyksta. Ne tik fizinis žmogaus kūnas, bet ir jo siela, mintys.“
Eimuntas Nekrošius
TURINYS
Vietoj įžangos 6
Preface 9
SPEKTAKLIAI
„Dieviškoji komedija“ 13
„Rojus“ 46
„Jobo knyga“ 74
„Borisas Godunovas“ 114
„Bado meistras“ 166
„Cinkas“ 196
„Kalės vaikai“ 233
„Inferno – Paradiso“ 274
POKALBIAI 280
STRAIPSNIAI
Valdas Vasiliauskas
Legendos pradžia. E. Nekrošiaus
pažadėtoji žemė Jaunimo teatre 304
Rasa Vasinauskaitė
Scenos fenomenologija.
E. Nekrošius skaito K. Donelaitį ir Dantę 316
Ramunė Marcinkevičiūtė
Menininkas kaip spektaklio personažas
Eimunto Nekrošiaus teatre.
Režisieriaus pasaulėžvalgos retrospekcija 325
Paaiškinimai 333
Pro memoria 336
Bibliografija, filmografija 339
Asmenvardžių rodyklė 347
Parašykite atsiliepimą apie „Eimunto Nekrošiaus teatras. Pokalbiai, recenzijos, straipsniai, 2012–2018“
Tik registruoti vartotojai gali rašyti apžvalgas. Kviečiame, prisijungti arba užsiregistruoti
