Eglė žalčių karalienė T. 4

"Mitologiškoji „Eglės žalčių karalienės" pasaka yra pati gražiausioji ne tik mitologinių, bet ir visų lietuvių pasakų."

Viktoras Katilius


"Kol neturime geresnės teorijos, pasilieku prie savosios, kad Eglės pasaka yra indiškos kilmės. Keliaudama iš Indijos į šiaurę, ji perkeliavo Kazachstaną ir visą plačiąją Ukrainą, kol pasiekė Lietuvą. Tačiau dar niekur neteko užtikti šios pasakos taip plačiai ir talentingai išvystytos, kaip lietuviuose."

Jonas Balys


"„Eglė" nėra tipiška pasaka, nors joje tobulai išlaikyta fantastikos ir realybės pusiausvyra, išplėtotos konstrukcijos darnumas, veiksmo dinamiškumas. Susiliesiiama su archajine epika, sakmės ir mito plotme, ji siekia jau aukštesnio - traginio minties grožio."

Donatas Sauka


"Galima hipotezė, kad „Eglė žalčių karalienė" aprašo senovinį, iš moters perspektyvos suvoktą ritualą, kuriame moteris užima centrinę vietą kaip tarpininkė tarp „sakralinės" ir „sekuliarinės" sferos."

Vytautas Kavolis


"Galime drąsiai teikti vieną išvadą: šios pasakos motyvai ir jų siužetinė struktūra atspindi gyvus liaudies tikėjimus, kurie baltams dar plačiai žinomi."

Elena Bradūnaitė


"Šiuo požiūriu mitą, apskritai paėmus, galima suvokti kaip pastangas suderinti, viena vertus, kosminius Žemės ir Vandens elementus, antra vertus, užmegzti ryšį tarp gvvųjų ir mirusiųjų. Šios pastangos nesėkmingos: riba tarp tų dviejų pasaulių neperžengiama. Tačiau Žemės gyventojų išdavystė nėra totali: ištikimybės Vandenų karaliui liudijimas yra gedinti žmona, kuri savo buvimu globoja augmeniją ir ją kasmet atnaujina: kita šios ištikimybės forma yra „vandeninė siela", kurią jūrų dievas kaip palikimą perdavė savo vaikams - medžiams."

Ada Martinkus

Pratarmė

PRATARMĖ

 

Pasaka "Eglė žalčių karalienė" - nepaprastas kūrinys. Neatsitiktinai ji daugiau kaip šimtmetį jaudina profesionalius Lietuvos menininkus, pažadina įvairiausius kūrybinius užmojus. Ji platinama ne tik mūsų krašte. Jau XIX a. šis kūrinys buvo išverstas į lenkų, rusų, vokiečių kalbas, o XX a. - į daugelį kitų Europos kalbų. Jis įžengė ir į kitus žemynus. Antai japonų mokslininkas baltistas Ikuo Murata, užkerėtas pasakos fantastikos, išvertė kūrinį savo šalies skaitytojams.

"Pasaka apie Eglę žalčių karalienę jau tapo neatskiriama I. Muratos biografijos dalis. Ji buvo lemtinga ir profesoriaus sūnui: dar negimęs jis jau turėjo lietuvišką vardą! Mat tėvai, susižavėję pasaka, pasiryžo pirmagimį, sūnų ar dukrą, pavadinti Egle. Taip ir įvyko" (A Sabaliauskas. - Mokslas ir gyvenimas, 1975, Nr. 2, p. 20). Pastaraisiais keletą metų šios pasakos plitimui kultūroje daug dėmesio skiria UNESCO Lietuvos skyrius.

Pasaka pasauliui dažniausiai buvo parodoma pateikiant vieną savotišku kanonu tapusį tekstą. Žavingai jos versijų ir variantų įvairovei praskleisti yra paskirti trys leidinio Pasaka „Eglėžalčių karalienė" tomai. Pirmajame pateikti lietuvių, antrajame - latvių, trečiajame - finų, slavų, romanų, tiurkų kalbomis pasekti tekstai. Jie sudaro galimybę susipažinti su keliolikos tautų įnašu plėtojant pasakos siužetą, niuansuojant veikėjų paveikslus, pasitelkiant skirtingus raiškos išteklius.

Unikalus šio tautosakos žiedo vaidmuo lietuvių ir kitų tautų kultūroje norom nenorom verčia apsidairyti, kaip juo buvo domėtasi praeityje, kokių tyrinėjimų jis susilaukė iki pat šiandienos. Siekiant atsakyti į šiuos ir panašius klausimus, ir sumanyta parengti ketvirtą tomą, į kurį sutelkiama dauguma autorių tyrinėjimų, skelbtų straipsniuose ar knygose, taip pat ir kita aktuali medžiaga, kaip antai recenzijos, ištraukos iš enciklopedijų,

duomenys iš pasakų tipų katalogų, atskiri paaiškinimai ar įžangų teiginiai, kurie lydi pasakų tekstų publikacijas, mintys iš mokyklinių vadovėlių. Tais atvejais, kai rašinys yra didesnio darbo dalis, skelbti tenka tik ištrauką, nors dėl to visas kontekstas lieka už tomo ribų.

Be abejo, visų tekstų, kuriuose kalbama apie šią pasaką, šičia nesiekta aprėpti. Nesiimta rinkti žinučių, pastebėjimų iš apybraižų, mokslo populiarinimo straipsnių, eseistikos veikalų, iš konferencijose skaitytų pranešimų, studentų, magistrantų darbų ir pan. Knygoje pateikiami spausdinti darbai, išskyrus dvi išimtis: iš archyvo skelbiama tautosaki-ninkės Margaritos Vymerytės disertacijos ištrauka (1934), viena pirmųjų specifinių mokslinių šios pasakos įžvalgų, ir Maskvos folkloristo Jurijaus Smirnovo, ypač daug sukaupusio medžiagos apie šios pasakos tipo tradiciją Polesėje, pastabos (2007).

Pasaka „Eglė žalčių karalienė" yra pavadinama ir kitais vardais, kaip antai „Eglės pasaka", „Žalčio pati", „Žalčio nuotaka", „Vyras-žaltys" ir pan. Naujausiame tarptautiniame Hanso Jorgo Uterio sudarytame pasakų tipų kataloge ji pavadinta „Žaltys jaunikis". Tad ir šiame tome jos vardai įvairuoja.

Visus tomo tekstus siekiama pateikti autentiškus, išskyrus tuos, kurie buvo skelbti užsienio kalbomis: jie čia išversti į lietuvių kalbą. Redaguojant lietuviškus tekstus, atsisakyta svetimžodžių, netaisyklingų, neįprastai sudarytų žodžių, nenorminių konstrukcijų. Patvarkyta rašyba, sudabartinta skyryba.

Skelbiama medžiaga sugrupuota pagal pobūdį į 7 skyrius: 1. Straipsniai ir ištraukos iš knygų; 2. Iš archyvo; 3. Enciklopedijų straipsniai; 4. Iš recenzijų; 5. Ištraukos iš pasakų tipų katalogų; 6. Ištraukos iš įžangų, pabaigos žodžių, paaiškinimų prie pasakų publikacijų; 7. Ištraukos iš mokykloms skirtų leidinių. Skyriais išdėstant publikacijas, atsižvelgta į paskelbimo laiką, o toliau - sutelkiami vienas po kito visi vieno autoriaus darbai.

Paaiškinimuose duotos bibliografinės žinios apie skelbiamą tekstą, nurodyti cituojami šaltiniai ir pagal galimybes pateiktos kitos pastabos.

Atskirai pridėtos trumpos žinios apie autorius. Jas, paaiškinimus ir santrauką parašė tomo parengėjas.

Visą tomą tekstologiškai tvarkė ir redagavo dr. Kostas Aleksynas. Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Kibirkštytė, iš prancūzų - Donata Linčiuvienė ir dr. Daiva Vaitkevičienė, iš anglų - Elena Bradūnaitė (savo straipsnį), Reda Dudienė; santrauką į anglų kalbą vertė Sigita Tupčiauskaitė, vertimą patikslino dr. Lina Būgienė; iš rusų kalbos vertė leidinio sudarytojas. Tekstus surinko Elvyra Eitutienė. Maketą sukūrė Rokas Gelažius, knygą maketavo Gražina Kazlauskienė. Leidinį recenzavo prof. Juozapas Girdzijauskas ir prof. Stasys Skrodenis.

Visiems, padėjusiems rengti šį tomą, nuoširdus ačiū.