Ši istorija "Egipto istorijos: mažoji Izidė" nukelia skaitytoją apie 30 tūkstančių metų atgal į
priešistorinę Egipto žemę, kurioje tuomet gyveno Izidė ir Oziris. Šalia
savo paprastiems žmonėms nesuprantamų darbų, jie ruošė ir dievų
kibirkštis turinčias sielas ateičiai specialiai tam įsteigtose
pašvęstųjų mokyklose.
Istorinės herojės kelias - tai pašventimų ir su jais susijusių patirčių ir išbandymų kelias..
Skirta visiems, kuriems įdomus Egiptas, ir, žinoma, bet kurios krypties dvasios ieškotojams.
Įvadas
Įvadas
Niekas negali žinoti tikrosios tiesos apie įvykius, kai jie nusmenga tūkstantmečių užmarštin. Kur tikrovė, o kur legenda... Taip jau buvo nuo amžių, kad kiekvienam tik jo išgyventa tikrovė yra tikriausia ir teisingiausia, o visos kitos, nesvarbu, kieno jos būtų išgyventos, lieka tik legendomis arba hipotezėmis. Tikrovė, nugrimzdusi tolimos praeities gelmėse, dar labiau neįtikinama, ypač tada, kai jos niekas patikrinti nebegali ir jokie tyrimai jos iš tų gelmių į šių dienų šviesą iškelti negali. Net jeigu ji ir būtų ištraukta, net jeigu ji ir būtų patikrinta, net ir tada atsirastų tokių, kuriems ji vis tiek būtų neįtikinama. Toks jau yra žmogaus protas...
Kiekvienoje sieloje glūdi neišdildomi visų jos praeičių prisiminimai. Šiuo įdomiu laikotarpiu jie ima ryškėti: vieną sukrečia tikroviškas sapnas, kurio neįmanoma pamiršti ir kurio istorija giliai viduje, nepaisant proto prieštaravimų, atrodo iki paskutinės ląstelės pažįstama. Kitas, būdamas tarp miego ir budėjimo būsenos, pamato vaizdus
arba pagauna žodžius, primenančius jam tai, kas seniai seniai buvo užslėpta sielos atminties gelmėse. Jis nustemba, kad būtent tie vaizdai ar žodžiai tiksliausiai paaiškina jo dabartinę situaciją ar santykius, o gal tiesiai atsako į skausmingai širdyje nešiojamą klausimą. Labiau prasivaliusiems ateina suvokimas - aiškus, ryškus ir tikras: toks, kokio širdis negali nepriimti, o protas nebeturi galios paneigti. Kažkas perskaito knygą ir jos puslapiuose pamato save ar tiesiog savo situacijas. Tai paskatina jį peržiūrėti savo vertybes, keistis...
Nesvarbu, kokiu būdu Kūrėjas randa Kelią kiekvienam priminti tai, kas svarbu dabar. Svarbu tik tai, kad Jis tą kelią randa, o žmogus jo nepaneigia. Net jeigu jis jį dabar paneigtų, Kūrėjas vėl ieškotų kito - suprantamesnio. Būtent Jis geriausiai žino, kuris kokia kalba kalba, todėl ir bando kreiptis taip, kad būtų išgirstas. Sunku Kūrėjui, nes jis gali kreiptis tik į Sielą. O kas prisimena ja esąs? Kūnas ir protas bando ja dėtis. Kūno reikalavimai vieni, proto - kiti. Kur čia girdėsi tą, kuri kužda tyliai, todėl tiktai širdies tyloje išgirstama. Tik ji girdi nebylią Kūrėjo kalbą. Nenori protas su tuo susitaikyti. Pirmauti jis nori. Trikdo jį ši kalba, erzina. Tačiau nepavargsta Kūrėjas ir toliau siųsti ženklus, nurodinėti kelius. Dėkokite jam už tokį supratimą. Kada patys išmoksite suprasti?..
Daug sielų prisimena Egiptą, todėl ir važiuoja žmonės ten, nors tikrojo Egipto ten jau nė kvapo nebelikę. Važiuoja jie į tą žemę, kad prisiliestų prie jos, kad pavaikščiotų ja, kad pabūtų vietose, kur kažkada gyveno, mylėjo ir neapkentė. Vieni tai daro sąmoningai, kviečiami nepaaiškinamo tos žemės šauksmo, kiti - nesąmoningai. Kiekvienas ten patiria savus išgyvenimus. Nemažai tų, kurie važiuoja, nes Egiptas tampa madingu kurortu - jie nepatiria nieko, o kai kurie ir nusivilia.
Tačiau važiuoja ir tie, kurių sielos ilgisi praeities, arba tie, kurie jau sugeba praeities energiją sujungti su dabartine, kad tinkamai panaudotų ją ateičiai. Šiems ir skirta ši knygelė. Tepailsi jų širdys ją skaitydamos.
