Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve (su CD)

Šaltinyje skelbiami įrašai iš pirmosios lietuvių tautosakos garso įrašų kolekcijos, kurią 1908-1909 m. surinko Eduardas Volteris, St. Peterburgo universiteto docentas, žymus lietuvių kalbos, istorijos, archeologijos, tautosakos ir etnografijos tyrinėtojas. 1907 m. jis buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Draugijos nariai sumanė pirmą kartą kompleksiškai ištirti lietuvių tautą ir palikti ateities kartoms išsamius duomenis apie jos gyvenimą XX a. pradžioje. Fonografo įrašai buvo šių įvairialypių duomenų dalis. Berlyno fonogramų archyve išsaugota kolekcija rodo, kad LMD nariai nebuvo konservatyvūs romantikai. Jiems rūpėjo ne tik Lietuvos praeitis, bet ir jos dabartis bei ateitis.
Pirmasis fonografuotojas rinko pavyzdžius iš įvairaus amžiaus žmonių, domėjosi ne vien senaisiais, bet ir naujaisiais liaudies kultūros reiškiniais. Jo kolekcijos archajizmai - pirmieji raudojimo, skudučiavimo, dūdmaišio pūtimo įrašai, liaudies magijos pavyzdžiai. Dialektologus turėtų sudominti išnykusioje lietuvių kalbos saloje - Zieteloje įrašytos dainos. Vėlyvesni gyvosios tradicijos pavyzdžiai - bažnyčios chorų dainavimas, mokyklinė tautosaka, jaunimo vakarėliuose skambėjusios dainos. Etnomuzikologams ypač džiugu, kad garso įrašymo technikos taikymas padėjo kolekcininkui įamžinti senovinius daugiabalsio dainavimo būdus, kuriuos natomis būtų buvę nelengva užrašyti.
Didžiausia Eduardo Volterio kolekcijos staigmena - dainavimas su burdono pritarimu, įrašytas Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Dzūkų melodijų žinovės Jadvyga Čiurlionytė ir Genovaitė Četkauskaitė išsamiai aprašė šiam regionui būdingą vienbalsį dainavimo stilių, tačiau apie dainavimą su burdono pritarimu jos neužsiminė.