Echo labirintai 2. Amžinybės glėbyje

„Kerinti, žaisminga, pagavaus humoro, intelektuali, paslaptinga, subtilių užuominų, žavinga, linksma, sapniška, nuotykinė, juokinga, nepakartojama... Ir taip be galo. Kad būtų aiškiau, paimkite „Alisą stebuklų šalyje“, „Guliverio keliones“, „Harį Poterį“, Debussy muziką, šiek tiek poezijos, džiazo ir gerai suplakite. Gausite svaiginantį kokteilį. Vertimo meistriškumas ne mažiau kvapą gniaužiantis. Tik atsivertus pirmąjį puslapį stačia galva pakliuvau į spąstus. Tad mielai „gripavau“ ištisą savaitę, neatsitraukdama nuo Echo labirintų ir jo gyventojų - didžiųjų magistrų ir jų mokinių, kuriuos prižiūrėjo rinktiniai personažai, sudarantys Jungtinės Karalystės sostinės mažąją slaptosios paieškos kariuomenę. O kelionei tarp pasaulių vadovavo mūsų paralelės žemietis Maksas, ne itin patenkintas gyvenimu čia ir dabar. Tad jį paįvairindavo keistoki sapnai. Kol vieną kartą jo sapnas tapo tikrove. Ir kokia tikrove! Du kart po 400 puslapių tomus ryte prarijau besimėgaudama tekstiniais viražais ir autorės vaizduote. Dabar jokia paslaptis, kad Echo labirintus sukūrė paslaptingoji Marta, kartais gerianti arbatą kur nors Vilniaus senamiestyje. Ir dėl kurios knygų skaitytojai ne tik jos gimtojoje Rusijoje „išeina iš proto“. Nes tie, kas jau perskaitė visas rusiškai, vieningai pripažįsta patekę priklausomybės pinklėsna. Pasak Sigutės Ach, „saldi nelaisvė“. Šį jausmą pažinau ir jis tikrai bauginantis. Tačiau esu pasiryžusi išbandyti likimą ir tapti visų dešimties adepte. Iš tiesų, tai knyga apie gyvenimo pažinimą ir pasaulio suvokimą, draugystę ir meilę, išbandymus ir galimybes, džiazuojančius katinus Elą ir Amstrongą bei meilų gauruotą šunelį Chufą, apie utopinę valstybę ir ne visada tobulus gyventojus. Apie mus kitaip. Tačiau labai įtikinamai. Galiu palinkėti tik vieno - specialių atostogų su Atėjūnu amžinybės glėbyje.“
Rasa Gečaitė