Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį

Autobiografinėje knygoje "Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį" - populiarus amerikiečių rašytojas Džekas Londonas (1876-1916) savo vardu pasakoja apie nesėkmingą kovą prieš susiklosčiusias alkoholio vartojimo tradicijas, kurios nejučiomis žmogų nuveda girtavimo keliais. Pasakotojo polemika su savo personifikuotu vidiniu antrininku Džonu Miežiumi, motyvuojančiu alkoholio ir gėrimo poreikį, atspindi vidinę autoriaus kovą, kuri visuomet baigiasi Džono Miežiaus pergale. Knygoje nemaža įžvalgių samprotavimų apie alkoholio pergalės socialines ir psichologines priežastis ir pasekmes ir kaip jas įveikti.

Džekas Londonas, skaitytojams gerai žinomas tokiais savo kūriniais kaip "Baltoji iltis", "Jūrų vilkas", "Martinas Idenas", "Smokas Belju", "Rytas aušta", buvo vienas iš realizmo amerikiečių literatūroje pradininkų ir galbūt pirmas amerikiečių rašytojas, praturtėjęs iš knygų rašymo. "Džonas Miežius", išleistas 1913 m., likus trejiems metams iki rašytojo mirties, iškarto sulaukė didelio skaitytojų ir visuomeninių veikėjų dėmesio. Tai neturėtų stebinti žinant, kad Londonas buvo vienas žinomiausių to meto Amerikos žmonių – ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip socialinis aktyvistas. Ir štai šis nepaprastai produktyvus, sėkmingus kūrinius kurpiantis rašytojas, šis literatūros "antžmogis", šis socialistų idėjinis vadas atskleidžia savo gyvenimą, savo sielą, savo kelią į sėkmę, savo dorybes ir ypač savo ydas bei silpnybes.

"Žinoma, aš gerdavau. Gerdavau su savo svečiais, taip pat su šeimininkais, į kurių namus būdavau pakviestas. Gerdavau ir vienas. Dirbdamas už penkis vyrus, aš maniau turįs teisę išgerti. Alkoholis padeda pervargusiam žmogui. Pastebėjau jo poveikį savo nedidelei įgulai. Kai įtempus visas jėgas reikėdavo traukti inkarą iš keturiasdešimties sieksnių gylio, žmonės jau po pusvalandžio nuleisdavo drebančias rankas ir žiopčiodami gaudydavo orą. Tuomet gera porcija romo supurtydavo juos ir įliedavo į sąnarius naujos gyvybės. Jie atgaudavo kvapą, nusišluostydavo lūpas ir energingai šokdavo prie darbo...
Tai vienas iš daugybės Džono Miežiaus bruožų. Atrodytų, kad jis kažką duoda, nieko už tai nepareikalaudamas. Nusilpusiam jis suteikia naujų jėgų. Išvargusį pastato ant kojų ir priverčia dirbti toliau. Kurį laiką jėgų iš tiesų padaugėja...
Jėga, kurią žmogui suteikia Džonas Miežius, yra ne iliuzinė, o tikra. Tačiau ji gaunama naudojant organizmo energetines atsargas - galiausiai už ją tenka mokėti, ir dar su procentais. Bet argi darbo išvargintas žmogus" mąstys taip toli? Jis tiesiog pasinaudoja šiuo aiškiai stebuklingu jėgų antplūdžiu, negalvodamas apie tikrąją jo kainą..."

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis