"Džiaugsmo mokslas" - mintys kiekvienai dienai harmonijos ieškančiam žmogui. Leidimas su juostele.
Žmonija laužo galvą, kaip kuo daugiau pasiekti, kaip klestėti, kaip įgauti galios įvairiose srityse. Garsi rusų rašytoja, knygos
"Du gyvenimai“ autorė, teosofė Konkordija Antarova atsako:
"Ieškok su džiaugsmu ir visur gausi teigiamus atsakymus. Visas visatos gyvenimas yra teigimas. Kūryba galima tik teigiant. Kas negali savo gyvenimo kasdienybėje išmokti teigimo džiaugsmo, tas negali tapti šviesa kelyje kitiems."
O juk kiekvieno žmogaus gyvenimas yra visatos dalelė, kurią jis sugebėjo džiaugsmingai priimti, savyje kūrybiškai perdirbti, apvalyti kančiomis ir išlieti atgal į visatą, kad ji judėtų pirmyn.
„Džiaugsmo mokslas“ yra svarbiausios mintys nuolat skubančiam, abejojančiam, liūdinčiam žmogui, kad šiandiena būtų džiaugsmingesnė už vakardieną.
Iš rusų kalbos vertė Laimutė Marija Žukauskienė
Ištrauka
Apie autorę
Knygos, kaip ir žmonės, - vienos pastebimos, kitos ne, vienos patrauklios, kitos atstumiančios. Yra tokių, kurios užsimiršta vos perskaitytos, o yra ir lydinčių visą gyvenimą ar net jį keičiančių. Nepaprasto likimo rusų rašytojos, operos dainininkės ir legendinio režisieriaus Konstantino Stanislavskio mokinės Konkordijos Antarovos romanas "Du gyvenimai" būtent iš ilgai išliekančių atmintyje. Tai knyga, kurią perskaitęs supranti: daugiau nenori, o gal jau ir nebegali, nebeturi teisės gyventi kaip anksčiau. Kupini aukščiausios prabos išminties, „Du gyvenimai" turi magišką poveikį. Vienus tarsi žadintuvas pabudina iš dvasios miego, kitiems pateikia atsakymus į esminius klausimus, kaip sutverta visata, kas mes esame ir kokia mūsų misija Žemėje. O trečius tiesiog įkvepia didvyriškai ir su „skambančiu džiaugsmu" nešti kasdienybės naštą, matyti šio veiksmo prasmę.
„Kiekvienam paprastam žmogui visai nepriklauso tapti šventuoju ar stengtis jį mėgdžioti, bet kiekvieno, be išimties kiekvieno, žmogaus privalomas uždavinys - pragyventi savo paprastą, eilinę šiandieną taip, kad savo ir kito egzistavimui suteiktų lašą ramybės ir džiaugsmo", - didžio mokytojo Florentiečio lūpomis sako autorė.
Žinios, kurios dosniai dovanojamos romano herojų - brandžių sielų, baigusių evoliuciją Žemėje, tačiau likusių joje mums įprastuose fiziniuose kūnuose padėti kitiems eiti dvasios keliu, - tiesiog stulbina: knyga rašyta Antrojo pasaulinio karo metu, kai žmonių sąmonėjimas dar tebuvo embriono būklės, buvo tik jo užuomazgos. Nori nenori kyla minčių, kad K. Antarova galėjo būti laidininkas, perduodantis informaciją iš aukštesniųjų dimensijų. Juolab kai žinai, kad šis didžiulis darbas nuveiktas per labai trumpą laiką, beveik vienu atsikvėpimu.
Moteris knygą rašė ne spaudai, dėl to išpuoselėtų tekstų mėgėjams gali užkliūti „nešlifuotas" stilius, senamadiškos sakinių konstrukcijos, tačiau viską su kaupu atperka kalbos vaizdingumas, ryškūs herojai, o svarbiausia - informacija, kuri srautu srūva į skaitytojų širdis. K. Antarova šią knygą rašė tiems, kuriems labiau rūpi ne forma, o prasmingas ir taurus turinys. Su „Dviem gyvenimais" užaugo, dvasingumo keliu ėjo ne viena karta. Rankraštį po K. Antarovos mirties saugojo artima jos draugė, su kuria rašytoją siejo stiprus dvasinis ryšys. Jis buvo perrašomas ranka ir taip plito tarp dvasinių žinių ištroškusių žmonių. Daugybė tų, kuriems teko garbė pažinti K. Antarova, laikė ją savo dvasios vedle, patikimu autoritetu visais egzistenciniais klausimais ir pagalbininke kasdienybėje. Amžininkai, kurių jau likę labai nedaug, prisimena beribį šios moters dosnumą, gerumą, meilę ir stiprybę. Oriai iškentusi likimo smūgius - mylimo vyro mirtį Gulage, savo ligą, nepriteklius, intrigas Maskvos Didžiajame teatre, kuriame vaidino, ji išsaugojo gyvenimo džiaugsmą, dvasios giedrumą ir skleidė tai plačiu spinduliu aplink save. Jos šviesa toliau liko švytėti romane „Du gyvenimai", kuris, rodos, tam ir skirtas, kad kiekvienas savyje atrastų dieviškumo ugnį, pamatytų visą būties grožį iš platesnės - amžinumo - perspektyvos, atvertų savo širdį ir visus gyvenimo iššūkius įveiktų drąsiai, ryžtingai, be dejonių.
Ernesta Pakrosnienė
Džiaugsmo mokslas
Milžiniška "Dviejų gyvenimų" apimtis, matuojama ne tik žodžių skaičiumi, bet ir aprėpiamų tiesų, pamokymų, idėjų, apmąstymų įvairiausiomis žemiško gyvenimo temomis gausa, pačią autorę paskatino svarbiausias mintis sutraukti į mažesnį kūrinį, šiandien žinomą pavadinimu „Džiaugsmo mokslas". Konkordija Antarova pati atrinko esminius momentus savo pasekėjui, su Amžina šviesa, kasdien atvira širdimi žengiančiam, Harmonijos siekiančiam „naujajam artojui". Tikimės, kad K. Antarovos dar neatradusius skaitytojus šios mintys paskatins paimti į rankas „Du gyvenimus", o šios gyvenimą keičiančios knygos mylėtojus paskatins kasdieną pradėti nuo įkvepiančios ir tobulėti skatinančios minties. Kartu su Gyvenimo Mokytojais keliaukite į dvasios išsilaisvinimą iš aistrų, iš silpnumo į tvirtumą, iš tvirtumo - į jėgą, iš jėgos - į grožį...
