Džonas Chrysavgisas knygoje „Dykumos širdyje“ apžvelgia senųjų krikščionybės tekstų lobyną, sudarytą pirmųjų krikščionių, kurie savo tikėjimą išpažino gyvendami dykumoje. Jų pamokymai, dvasinis vadovavimas, maldos, susitikimai su Dievu, vidinės kovos ir liudijimai atkeliavo per amžius ir čia pateikiami papildyti apmąstymais, įžvalgomis ir aprašymu gyvenimų, kuriais buvo garbinamas Dievas.
"Dykumos širdyje" – labai vertingas indėlis į krikščioniškas studijas, rimtas mokslinis darbas, suprantamas ne tik akademinio pasaulio skaitytojams.
Vertė Ieva Venskevičiūtė
Ištrauka
Dvasinio kelio modeliai
Serapijono iš Tmuiso eucharistinė malda mus pasiekė iš IV amžiaus. Ji perduoda esminę pirmųjų krikščionių patirtį ir tai, ką jiems reiškė tikėjimas. Malda kreipiamasi į Dievą:
Meldžiam Tave, padaryk mus iš tiesų gyvus.
Mums pažįstamas gilus troškimas iš tiesų gyventi. Šiame pasaulyje visi esame jutę poreikį ne vien „tik išgyventi“ ar būti „tik stebėtojais“. Žmonės to viliasi, apie tai svajoja per amžius. Kartais tos vil-tys ir svajonės tylomis slepiamos viduje, kartais paskelbiamos viešai, bet dažniausia perduodamos iš kartos į kartą pasakojimuose ir posakiuose, kuriuose jos atsiveria asmeniškai, net paradoksaliai. Tad kilnesnius žmonijos siekius galima įžvelgti beveik visur ar bent jau ten, kur žmonės nuoširdžiai gyveno ir ieškojo.
Jei esame pasirengę tokių žmonių ieškoti praeityje, atrasime jų netikėtose vietose. Viena jų – ankstyvosios krikščionybės laikų Egipto dykuma, čia vyrai ir moterys atkakliai stengėsi apčiuopti gilesnę žmogaus gyvenimo prasmę ir platesnį mastą. Nuo III a. iki maždaug IV a. pabaigos plynoje dykumoje buvo tiriamos dar neatskleistos tiesos apie dangų ir žemę bei tarp jų tiesiamas kelias. Dykumoje gyvenę atsiskyrėliai aiškinosi, ką reiškia būti žmogumi, – patirdavo įtampų, pagundų, kovodavo iš visų jėgų, pažindavo gėrį ir susidurdavo su blogiu. Ir čia vieni klydo daugiau, kiti mažiau. Kas sakė, kad į gyvenimo klausimus atsakymas aiškus ir paprastas? Bet tie vyrai ir moterys nepabūgo plėsti ribų, suabejoti nustatytomis taisyklėmis. Jų klausimai ir atsakymai surašyti aforizmų, arba „posakių“, rinkiniuose Apophthegmata (Άποφθέγματα), taip jie vadinami graikiškai.
Bet tie posakiai nušviečia šį tą daugiau. Dykumoje gyvenę tėvai ir motinos primena, koks svarbus yra pasakojimas, ką dabar esame primiršę. Mūsų protėviai klausydavosi pasakojimų ir posakių, apmąstydavo juos tyloje ir paskui perpasakodavo kitiems, ir tai padėjo būti žmoniškesniems, iš tiesų gyventi. Tais pasakojimais ir posakiais patys Dykumos mokytojai išlaikė praeities tęstinumą ir ugdė bendrystę su ateities kartomis. Istorijos yra svarbi bendravimo forma visų amžių ir visur gyvenantiems žmonėms. Jos turėjo įtakos ir raštingumo, ir neraštingumo laikais, peržengė amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties ir kultūros užtvaras. Bet ilgainiui praradome susidomėjimą ir gebėjimą klausytis, suprasti ir pasakoti istorijas. Gyvenimas spartėjo, ir žmonės tapo mažiau pakantūs tam, kas įgyjama tik per laiką ir skausmingai, kantriai klausantis. Egipto dykumos pasakojimai priklauso ne vien krikščioniškajai istorijai. Tai žmogiškojo paveldo dalis, perduodanti amžinąsias vertybes, dvasines tiesas. Tai gilios širdies ir intensyvios maldos tyla, prasiveržianti per amžius ir kultūras. Kad įsiklausytume į širdies plakimą, reikia sustoti.
Kartais reikės labai įtempti ausis, kad pasiektų garsai iš praeities, nes dvasinio kelio modeliai pateikiami savitai ir keistais pavyzdžiais. Tiesą pasakius, tie pasakojimai ir posakiai ne siūlo tiesiog mėgdžiotinus dalykus, bet liudija pilnatvę ir laisvę, kurių visi trokštame. Šie pasakojimai tikrai pasirodys nepaprasti ar neįprasti. Gyvenimo būdas dykumoje buvo griežtas ir ikonoklastiškas, griaunantis visus susigalvotus supratimus kaip pažinti save ir Dievą. Bet kaip tik dėl to jis atgaivina ir visiškai išlaisvina.
Nors ne visiems iš karto aišku, kaip perprasti dykumos žodžius ir kelius, bet kiekvienas, patyręs, ką reiškia būti apleistam, vienišam, išsekusiam, palūžti ar išsiskirti (emociškai, fiziškai ar socialiniu požiūriu), atras šį tą sava. Kiekvienam pažįstamas sausros metas – sausas ir bergždžias laikas, kai trokš-tame atgaivos lyg lietaus, kada laukiame vilties ir gyvenimo džiaugsmo. Iš tiesų tokios patirtys parengia skaityti ir vertinti senuosius žodžius. Bet nebūtume teisingi dykumos dvasingumui ar netgi patiems Dykumos mokytojams, jei į jų radikalų atsiskyrimą ir gaivinantį požiūrį į pasaulį žvelgtume tik kentėdami ir sužeisti. Bet dėl tokio požiūrio Dykumos tėvai ir motinos visai nenustebtų. Pirma, jie tikėjosi, kad žmonės priartės prie jų spontaniškai – juk ir jie buvo tokie. Ir, antra, reikalavo, kad žmonės atsivertų nuoširdžiai – kaip gyveno jie patys. Mūsų kančios ir žaizdos turi galios parodyti mums kelią į tikrumą.
Tad kviečiama ne aklai mėgdžioti Dykumos tėvų ir motinų idealus ir elgesį, o greičiau pajusti, kas norima pasakyti, kad būtume paliesti ir perkeisti jų posakių. Dykumos tėvų posakiai nėra biografinis pasakojimas apie atsiskyrėlius ar istoriškai užrašyti jų mokymai. „Objektyvumo“ sąvoka nebuvo pagrindinis į Egipto dykumą pasitraukusiųjų rūpestis. Tų Egipto atsiskyrėlių žodžiai veikiau primena šviesos blyksnius; jie kaip kibirkštys. Ir skaitytojas dėl pastabų neturėtų nei pernelyg nustebti, nei susikrimsti. Skaitytojas turi užsidegti, suliepsnoti. Svarbu likti gana atviram, leisti jų griežtam, bet mąstyti skatinančiam patarimui daryti poveikį.
Kai į Egiptą pas kurį nors dykumos gyventoją atkeliaudavo lankytojai, atsiskyrėliai ar pasauliečiai, visi kaip vienas prašydavo: „Tark žodį, aba“ arba: „Sakyk, ama, kaip galiu būti išgelbėtas?“ arba „Aba, parodyk man gyvenimo kelią“. Aba koptų kalba reiškia tėvas ar mokytojas, graikiškas šio žodžio atitikmuo – geron (γέρων). Lankytojas galėjo prašyti ir amos, arba dvasios motinos, patarimo. Svarbiausia čia dvasios tėvo ar motinos ir dvasios vaiko ar mokinio santykis, taip buvo užrašyti abų ir amų žodžiai; turbūt taip juos reikia priimti ir dabar. Apie šį santykį bus kalbama vėliau. Kad ir kaip būtų, kol kas galvokime apie šiuos posakius kaip apie mitą. Skaitykime juos kaip įkvepiančias istori-jas, kurių kiekvienoje slypi paslaptis, kuria perduodama žinia ar yra prisidengiama kauke.
Tikslas – ne mėgdžioti, bet pasisemti įkvėpimo. Turime atsispirti pagundai atmesti šiuos mokytojus kaip pasenusius ir į jų žodžius ir pasaulį žvelgti per rožinius akinius. Už žodžių slypi ne vien tam tik-ros istorinės asmenybės, gyvenusios prieš šimtus metų. Šiais posakiais ir pasakojimais pridengtas pats Dievo veidas, kalbantis mums visiems dabar ir per amžius. Dėl to Dykumos tėvų posakiai nėra praei-ties, IV ar V amžių, knyga, o ateinančio, arba naujojo, amžiaus knyga. Ji mūsų laikui kalba apie naujo gyvenimo patirtį, gyvenimo pilnatvę, apie atgaivintą gyvenimą.
