Ši monografija – tai pirmasis tyrinėjimas Lietuvoje, skirtas 1990-2006 metais mūsų šalyje išleistų dvikalbių žodynų megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros analizei.
PRATARMĖ
Pastarasis laikotarpis yra pasirinktas neatsitiktinai. 1990-ieji — Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metai, kurie mūsų krašto visuomenei reiškia ne vien politinio šalies suverenumo, bet ir naujos pasaulėžiūros bei pasaulėjautos formavimosi pradžią. Po penkiasdešimties metų pertraukos Lietuva vėl tapo pasaulio bendruomenės dalimi, pasirengusia ir norinčia priimti to pasaulio įvairovę, kuri pirmiausia atsiskleidžia per didesnių ar mažesnių tautų kalbas. Nors užsienio kalbų buvo mokomasi ir iki Nepriklausomybės atkūrimo, šis procesas diametraliai skyrėsi nuo natūralaus, atviroms visuomenėms būdingo kalbų mokymosi proceso. Per visą sovietinį laikotarpį tiesioginis neribojamas bendravimas vyko vienintele negimtąja - rusų - kalba tiek respublikos, tiek SSR Sąjungos teritorijoje. Kitų užsienio kalbų vartojimo galimybės didžiajai Sovietų Sąjungos gyventojų daliai nelabai skyrėsi nuo „mirusių" lotynų ar graikų kalbų. Šią tendenciją tiksliai atspindėjo tuo laikotarpiu išleisti dvikalbiai žodynai, kurie paprastai buvo traktuojami kaip „pagalbinė priemonė skaityti grožinei, publicistinei ir kitai literatūrai [užsienio] kalba" (Laučka, Piesarskas, Stasiulevičiūtė 1975, 3).
1990-ieji metai simboliškai žymi tą ribą, nuo kurios užsienio kalbos Lietuvoje liaunasi buvę „mirusios", laipsniškai atgaudamos savo prigimtinę - komunikacinę - funkciją. Drauge pamažu kinta ir požiūris į dvikalbius žodynus, kurie visuomenės sąmonėje įgauna bendravimo tarp įvairių tautų priemonės statusą. 1990-uosius sąlygiškai galėtume laikyti ir šiuolaikinės dvikalbės leksikografijos atsiradimo pradžia, nors tikrasis jos suklestėjimas prasidėjo visu dešimtmečiu vėliau, apie 2000-uosius metus. Nuo 2000-ųjų metų įvairiose šalies leidyklose pasirodo apie penkiasdešimt naujų bendrųjų vidutinės ir didelės apimties dvikalbių žodynų, skirtų tiek tradicinėms „pagrindinėms" (anglų, vokiečių, prancūzų), tiek „egzotiškesnėms" (norvegų, danų, ispanų, italų) Europos kalboms.
Deja, šį procesą reikėtų traktuoti kaip visiškai spontanišką: per tuos metus „mažne nepaskelbta nė vienos solidesnės recenzijos apie dabar išleidžiamus žodynus, parašytas vos vienas kitas straipsnelis apie esmines teorines leksikografijos problemas (žodynų tipologiją, struktūras, rengimo metodiką)" (Jakaitienė 2005, 16)1. Situacija, beje, niekuo neišsiskirianti iš bendrojo Europos konteksto, kuriame, anot žymių prancūzų leksikografų Henri Bėjointo ir Philippe'o Thoirono, „viskas vyksta - vyko - taip, tarsi dvikalbiai žodynai būtų įrankiai, be kurių neapsieisi, bet kurie metodologinių pamąstymų užsitarnauja ne ką daugiau, nei atsuktuvas ar kamščiatraukis" (Bėjoint, Thoiron 1996, 5). Vadinasi, dvikalbių žodynų tyrinėjimas neabejotinai yra viena aktualiausių tiek pasaulinės, tiek lietuvių leksikografijos temų.
Taigi šioje monografijoje - pirmame tyrinėjime Lietuvoje, skirtame bendriesiems dvikalbiams žodynams, išleistiems po Nepriklausomybės atkūrimo, - keliami tokie konkretūs uždaviniai:
• išnagrinėti pagrindinius dvikalbių žodynų tipus Lietuvoje;
• patikslinti kai kuriuos šiuo metu vartojamus leksikografinius terminus ir apibrėžimus;
• pateikti trumpą istorinę dvikalbių žodynų Lietuvoje apžvalgą;
• atlikti įvairiapusę bendrųjų dvikalbių žodynų, išleistų Lietuvoje 1990-2006 metais, megastruktūros, makrostruktūros ir mikrostruktūros analizę;
• sukurti bendrąsias rekomendacijas naujų dvikalbių žodynų sudarymui ir esamų žodynų tobulinimui.
