Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5-7-ajame dešimtmetyje

Mokslinėje analitinėje monografijoje "Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5–7-ajame dešimtmetyje" nagrinėjamas lietuvybės stiprėjimo reiškinys Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5–7-ajame dešimtmetyje kaip Europoje prasidėjusio Katalikų bažnyčios atsinaujinimo proceso dalis. Naujai apmąstomas dvasininkijos vaidmuo lietuvių liaudies sąjūdžiuose ir lituanizuotos katalikybės poveikis lietuvių valstiečiams.

ĮVADAS

Lietuvos specifinis regionas Žemaitija moderniosios lietuvių tautos istorijoje yra ryškus tautinio atgimimo židinys, todėl jam nestokojama tyrėjų dėmesio. Kaip tik čia pirmiausia buvo prabilta apie lietuvių kalbą kaip kultūros, tautos vertybę. Šioje knygoje atskleidžiama lietuvybės (lietuvių kalbos) katalikybėje esmė, pasitelkus požiūrį, kuris iki šiol nebuvo taikytas istoriografijoje: religinio gyvenimo pakilimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5-7-ajame dešimtmetyje ir lietuvybė katalikybėje analizuojama kaip sudėtinė Vakarų Europos Katalikų bažnyčios atsinaujinimo dalis.

XIX a. 2-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje suaktyvėjo kata-likiškasis gyvenimas. Po napoleonmečio ir Vienos kongreso (1814-1815) prasidėjusi Katalikų bažnyčios restauracija ir grįžimas prie teisėto valdymo principų sustiprino popiežiaus autoritetą, antra vertus, paskatino Apaštalų Sosto ir valstybės bendradarbiavimą lygybės principu. Už popiežiaus institucijos ribų Katalikų bažnyčios atsinaujinimą sukėlė Bažnyčios vidinės galios, kurias pažadino romantizmas, su-duodamas lemiamą smūgį Švietimo idėjoms, taip pat tolydžio ryškė-jančios ultramontanizmo tendencijos. Bažnyčia siekė reabilituoti ir apginti krikščionybę, išsilaisvinti iš valstybės gniaužtų, atgaivinti religinį gyvenimą, parodyti didelius Bažnyčios nuopelnus kultūrai ir suderinti kultūrą su religija. Ji ieškojo efektyvesnių būdų religijai skleisti keičiantis visuomenės politinei, socialinei-ekonominei situacijai, pritaikant katalikybę prie liberalėjančios bei demokratėjančios pasaulio visuomenės.

Įvairiose šalyse Katalikų bažnyčios atsinaujinimas vyko skirtingai ir nevienodai sparčiai. Rusijos imperijoje, kurioje jos padėtis buvo specifinė ir komplikuota, jis prasidėjo po 1830-1831 m. sukilimo ir teigė katalikybės pirmenybę prieš stačiatikybę, ypač teologijoje, kultūroje ir krikščioniškajame švietime, skatino dvasininkijos profesinį ir intelektinį tobulėjimą, be to, reiškėsi naujomis ganytojiško darbo priemonėmis bei formomis, atgaivinusiomis ir suaktyvinusiomis sakramentinį gyvenimą ir bažnytinę liturgiją.

Knygoje keliama mintis, kad Žemaičių vyskupijoje XIX a. viduryje Katalikų bažnyčios atsinaujinimą rodė pastoracinės veiklos akty-vėjimas, susijęs su religine švietėjiška dvasininkijos veikla, siekusia stiprinti katalikybę valstietijoje vartojant liaudies kalbą (lietuvių kalbą, o nuo 6-ojo dešimtmečio, prie vyskupijos prijungus Kuršo gubernijos parapijas, ir latvių kalbą) religijai skleisti.

Vis plačiau vartojant lietuvių kalbą katalikybės reikmėms, prasidėjo Katalikų bažnyčios lituanizacija. Nuo XIX a. 5-ojo dešimtmečio Žemaičių vyskupijoje lietuvių kalba įsitvirtino pastoraciniame darbe. Lietuviškai vyko ne tik pridėtinės pamaldos, bet ir religinis pradinis liaudies švietimas, moralinis ugdymas ir valstietijos visuomeninės elgsenos reguliavimas krikščioniškųjų vertybių dvasia. Pradėta gausiai leisti religinę-moralinę literatūrą liaudžiai. Stiprėjanti katalikybės ir lietuvybės sąsaja sustiprino lietuvių kalbos skverbimąsi ir į bajoriškąją kultūrą. Bažnyčiai buvo svarbu, kad aukštesnieji visuomenės sluoksniai suprastų lietuvių kalbos vartojimo naudą religijai, ją toleruotų, o dvasininkija įstengtų ja bendrauti su ganomaisiais. Imta leisti konfesinei inteligentijai, apsišvietusiems katalikams lietuviška pamokslų, kitokia pastoracinė, hagiografinė, mistinė-asketinė literatūra, pasakojimai apie vyskupijos, Bažnyčios istoriją. Lituanizuota katalikybė taip pat paskatino dalį to meto dvasininkijos raštijos, atstovavusios tiesiogiai su religija nesusijusiai lietuvių kultūrai lietuvių kalba (lingvistikai, poezijai).

Katalikų bažnyčios poreikių paskatintas dvasininkijos darbas, susijęs su lietuvių kalba, lietuviška raštija, iki šiol istoriografijoje buvo priskiriamas lietuvių etninės kultūros puoselėtojams, arba etnokult-rininkams, kurie irgi vartojo lietuvių kalbą ir kurių veikla istoriografijoje vadinama lietuvių etnokultūriniu, arba lietuvybės puoselėjimo, sąjūdžiu. Negalima neigti, kad etnokultūrininkų idėjos veikė kai kuriuos dvasininkus, tačiau negalima nepaisyti ir to, kad XIX a. viduryje dvasininkija lietuviškai veiklai jau turėjo kitą svarų motyvą. Kad et-nokultūrininkų lietuvybės tikslai, mastas, poveikio liaudžiai galimybės skyrėsi nuo katalikybės poreikių sukeltos lietuvybės galimybių, rodo šių parametrų lyginimas.

Etnokultūrininkų veiklos ištakos siekia XIX a. pradžią, kada lietuvių kalbai dėmesį ėmė rodyti Lietuvos bajorija. Po Rusijos okupacijos ieškodama dvasinės atramos svetimoje kultūrinėje terpėje, ji atsigręžė į savo istorines ištakas. Šios bajorijos dėmesį lietuviškiems dalykams dar skatino iš Vakarų plitęs romantizmas ir lyginamoji kalbotyra, paskelbusi lietuvių kalbą seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba, turinčia ypatingą vertę mokslui. Atsirado bajorų, kurie suskato aukštinti senosios Lietuvos praeitį, įrodinėti lietuvių kalbos vertę, savo individualybę reiškė lietuviškais raštais. Europoje toliau vykstant kultūrinei integracijai, sklindant Johanno Gottfriedo Herderio „tautos dvasios" idėjoms, prasidėjus lenkų atgimimui ir bręstant socialinėms reformoms, prie lietuvybės puoselėtojų bajorijos atstovų prisidėjo nemažai iš valstiečių kilusios inteligentijos. Dėl to keitėsi etnokultūrinės saviraiškos turinys. Simono Daukanto veiklos metais (maždaug nuo XIX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigos - 3-iojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio vidurio), šalia Lietuvos praeities ir kalbos aukštinimo, lietuvių etninės kultūros puoselėtojai jau stengėsi ugdyti naujo tipo, istoriniu ir etniniu požiūriu savitą Lietuvos kultūrą įtraukdami į ją valstiečių kultūros vertybes, taip pat sudaryti galimybes valstiečiams šviestis.

Tačiau sustokime ties savitos lietuvių kultūros ugdymo, valstietijos švietimo iniciatyvų apytakos sfera. Lietuvių emokultūrininkų istoriniai, lituanistiniai raštai buvo skirti išprususiam skaitytojui ir aktyvino visų pirma bajorijos tautinio tapatumo konfliktą. Dialogo tarp jų ir liaudies tuo metu dar negalėjo būti, nes juos skyrė didelė socialinė ir kultūrinė distancija. Pastangos įtraukti liaudį į civilizacijos procesą irgi iš tikrųjų buvo pastangos paveikti aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, kad jie leistų įgyvendinti lietuviškas švietėjiškas iniciatyvas (įteisinti parapines mokyklas, leisti laikraščius liaudžiai ir pan.). Antra vertus, etnokultūrininkų švietėjų parengti elementariai, ūkinės, didaktinės ir kitokios knygelės liaudžiai (svarbiausi rengėjai -S. Daukantas, Simonas Stanevičius (Staniezvicz), Kajetonas Rokas Nezabitauskis (Niezabitoįvski), Mikalojus Akelaitis (Akielezvicz)), ypač Lauryno Ivinskio (Iivinski) kalendoriai nemažai prisidėjo prie valstiečių švietimo, tačiau (išskyrus gal tik literatūrą mokykloms) praktiškai taip pat buvo įkandami tik prasilavinusiam skaitytojui. S. Daukanto laikotarpio lietuvių etninės kultūros puoselėtojai neturėjo institucinio mechanizmo mokyti šias knygas skaityti ir suvokti jų turinį.

Visai kitokias galimybes veikti valstietijos gyvenseną turėjo dvasininkija, nes dirbdama ganytojišką darbą galėjo ir baudžiavos sąlygomis tiesiogiai bendrauti su liaudimi. Stiprindami valstiečių religingumą ir krikščionišką moralę, dvasininkai lietuvių kalba su jais kalbėjo ir bažnyčioje, ir mokykloje. Ne tik rengė liaudžiai lietuviškus skaitinius, bet ir steigdami mokyklas sudarė valstiečiams sąlygas išmokti skaityti ir rašyti3, ne tik propagavo blaivų gyvenimo būdą, bet ir patys steigė blaivybės brolijas, ne tik pasisakė prieš žemvaldžių savivalę, bet ir naudojosi savo įtaka ginant valstiečius. Dvasininkijos pastangos stiprinti religingumą XIX a. 5-7-ajame dešimtmetyje suvaidino didžiausią vaidmenį keliant valstietijos dvasinę ir materialinę gerovę.

Religinė švietėjiška dvasininkijos veikla, panaudojant liaudies kalbą, buvo efektyvesnė dar ir todėl, kad joje dalyvavo dauguma vyskupijos konfesinės inteligentijos, taigi keli šimtai dvasininkų, nesvarbu, ar jie save laikė lietuviais, ar lenkais. Nematyta, kad lituanizuota katalikybė keltų grėsmę dvasininko saviteigai, paremtai lenkiškąja kultūrine ir tautine tapatybe. Ji tik laikyta veiksminga profesine priemone valstietijos atžvilgiu. Tokio pobūdžio dėmesys liaudies kalbai bajoriškosios visuomenės buvo suprastas, taigi tolerantiškai priimtas.

Matome, jog lietuvių etninės kultūros puoselėtojų tikslai, poveikio sritys, mastas skiriasi nuo Bažnyčios atsinaujinimo paskatintos lietuviškosios veiklos, tad šiuos procesus reikėtų atskirti. Tuomet išnyktų lenkų kultūrai atstovavusių kunigų ir lietuviškos jų kūrybos paradoksalumas, skatinęs daryti prielaidas apie paslėptą tautiškumą, ir būtų galima kalbėti apie skirtingus vienodų lietuviškųjų iniciatyvų tikslus. Išvengiama nesusipratimo, kada, priskyrus visus lietuvybės nuopelnus vien lietuvių etnokultūrininkams, jau XIX a. viduryje pradedama atrasti tautinio lietuvių judėjimo elementų (tuo tarpu toks judėjimas būdingas tik XIX a. pabaigai).

Principinis etnokultūrininkų ir katalikybės ugdytojų lietuviškos veiklos atskyrimas nereiškia, kad nebūta jų interesų sąlyčio. Dvi idėjiškai skirtingos grupės, kurias siejo lietuvių kalba, įgyvendindamos lietuviškąsias iniciatyvas, neretai gana sėkmingai bendradarbiavo.