Kalbos duomenys ir apeigų papročiai rodo, kad lietuviai duoną valgė nuo labai senų laikų. Ji plačiai minima seniausiuose liaudies kūrybos žanruose: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse ir agrarinėse apeigose ir kitur. Senų senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta.
Remdamasi lietuvių etnografijos ir kitais šaltiniais, autorė šioje knygoje "Duona lietuvių buityje ir papročiuose" - išsamiai pasakoja apie duonos vietą tautos buityje ir pagarbos jai išraišką įvairiose žemdirbių apeigose.
TURINYS
TURINYS
Pratarmė / 7
Duona buityje / 11
Ugniakuras / 11
Duonos tešlos paruošimas / 21
Duonos kepimo papročiai / 33
Duona liaudies medicinoje / 42
Duona ir šeimyninės apeigos / 45
Duona vestuvėse / 45
Duona vardynuose / 58
Duona šermenyse / 61
Kalendorinės apeigos ir duona / 65
Duona žiemos saulėgrąžos apeigose / 65
Duona žiemos ir pavasario švenčių apeigose / 72
Pavasario lygiadienių apeigos / 74
Ilgiausios dienos papročiai ir duona / 85
Agrariniai papročiai ir duona / 88
Duona pirmojo arimo papročiuose / 91
Duona pirmosios sėjos apeigose / 94
Rugiapjūtės apeigos ir duona / 96
Duona rugių vežimo papročiuose / 113
Duona ir derliaus nuėmimo papročiai / 117
Duona kūlimo papročiuose / 126
Pabaigos žodis / 129
Patarlės ir priežodžiai apie duona / 130
Mįslės apie rugius ir duoną / 133
IŠTRAUKA
Duona vardynose
Bendruomenės duonos, židinio ar krosnies prasmė aiškėja iš kelių labai svarbių momentų. Svarbiausias iš jų tas, kad ugniakuras visus būrė aplink save į vieną grupę - bendruomenę, kurios nariai paprastai buvo susiję kraujo giminystės ryšiais.
Nuo pat gimimo žmogus buvo simboliškai siejamas su duona ir ugniakuru. Pirmosios naujagimių apeigos buvo atliekamos su duona prie ugniakuro. Kai kurios apeigos dar gyvavo XIX amžiaus pabaigoje. Dzūkijoje prie naujagimio pribuvėja (bobutė) eidavo pasikišusi po prijuoste duonos. Daug kas duonos dėdavo naujagimiui į vystyklus, vystydami pirmą kartą: tada jis visą gyvenimą turėsiąs duonos ir būsiąs turtingas. Raudėnų apylinkėje Dubinių kaime (Šiaulių raj.) buvo išlikęs senovinis paprotys vystyti naujagimį su duona. Pietų Lietuvoje, ką tik gimus kūdikiui, tėvas su duona rankose vaikščiodavo po kaimą pranešdamas apie atėjusį į pasaulį naują žmogų. Dzūkai ir kaimyniniai aukštaičiai duona vaišindavo grįžusius iš krikšto kūmus.
Gimus kūdikiui, senovėje prie ugniakuro buvo aukojamos duonos ir naminių paukščių aukos. Apie Benekainis, gimus berniukui, prie krosnies užkasdavo duonos ir gyvą gaidį, o mergaitei - vištą. Tai buvo archajinės aukos namų dievams pėdsakas, kad naujagimis užaugęs būtų prisirišęs prie savo namų, žmonės atlikinėdavo įvairias apeigas suvaiko "patalais", "namais" (placenta) arba pirmojo prausimo vandeniu.
Lietuvoje dar neseniai buvo paprotys vandenį, kuriame pribuvėja maudė naujagimį, pilti po krosnimi. Buvo tikima, kad taip padarius, naujagimis - naujas bendruomenės narys - bus prisirišęs prie savo namų ir ugniakuro, niekad jo neišsižadės. Taip tikėti, matyt, buvo pradėta matriarchato laikais, kai šeimoje vyrai ir moterys buvo lygiaverčiai, nes tada, abiejų lyčių vaikus pirmą kartą nuprausus, vanduo buvo pilamas prie krosnies ar židinio. Ilgainiui tikruoju namų bendrininku tapo vyras. Šeimoje vis labiau pageidaujama, kad gimtų berniukai, kurie būtų nuolatiniai namų bendrininkai, duonos uždirbėjai ir namų dievų garbintojai. Todėl su džiaugsmu buvo sutinkamas gimęs sūnus. Jis buvo laikomas tikruoju palikuoniu, prie krosnies pradėta pilti tik vyriškosios lyties kūdikių pirmojo prausimo vandenį.
