Duok man!

„Dvidešimtmetės merginos iš Jekaterinburgo debiutinė knygelė sujudino literatūrinius sluoksnius. Skiriant „Nacionalinio bestselerio“ premiją ji vos neužėmė pirmosios vietos. Jaunas talentas ryžtingai įsiveržė į ramų prozos gyvenimą (…)“.
„Limbus Press“

„Tai vaizdeliai iš gyvenimo kartos, kuri, jei tikėtume reklama, renkasi pepsį, o iš tikrųjų – alų, seksą, muziką. Denežkinos veikėjai – jauni žmonės, jiems į daug ką nusispjaut, jie kalbasi apie grupes „The Beatles“ ir „Ruki Vverch!“, apie Peleviną ir Tokarevą, apie internetą, šunis, apie vaikystę ir draugus, apie giminaičius ir degtinę… Jie vaikšto vienas pas kitą arbatos, bet vietoj arbatos geria džiną ir vyną. Tai jau ne vaikai, bet dar ir ne suaugusieji. (…) Kaip prisipažįsta pati pagrindinė novelės „Duok man!“ veikėja, jai „norėjosi alaus ir sekso neribotais kiekiais“…
Olga Aleksejeva, SBS Nr. 57(417), 2002 m. rugpjūčio 1 d.

„Geriausios dvidešimtmetės gražuolės Irinos Denežkinos novelės – puikios jaunimo prozos pavyzdžiai, dvelkiantys Selindžerio ir Hemingvėjaus įtaka. Jeigu dar mažiau keiktųsi…“
Nikita Jelisejev

„Jos siužetai – prievartos ir įsimylėjimo aktai, vykstantys standartiniuose butuose, gatvėse, metro stotyse; jos personažai – muzikantai, kareiviai, universiteto studentai, laisvo elgesio jaunimas. Ir štai šitoje harlemiškoje painiavoje, tarp šlamšto, betoninių kalbos konstrukcijų plyšiuose ji užčiuopia kažkokią stiprią vegetaciją; kažkokį selindžerišką svajingumą. Meilės ir prievartos, sekso ir muštynių scenų aprašymai sadistiškai tikroviški; jos veikėja jaučia subtiliau negu Tolstojaus Nataša, bet vis tiek lieka šiurkščia harlemiška merga.“
„Afiša“, 2002 m.