Claudio Maris
knyga "Dunojus" yra įtraukta į Guardian visų laikų geriausių Kelionių kategorijos knygų dešimtuką.
Skaitytojas nukeliamas į regioną, esantį imperiškosios, „mėlynojo kraujo“ upės – Dunojaus – baseino teritorijoje: kelionė driekiasi per Bavarijos žemes, Austriją ir Vengriją, Balkanų šalis, Vidurio Europą – nuo Juodosios Girios iki Juodosios jūros.
Claudio Magris – enciklopedinių žinių ir kūrybingo smalsumo nestokojantis autorius, o "Dunojus" – nepaprasto dosnumo gyvenimo kelionės vadovas. Hipnotizuojančiame C. Magrio pasakojime, kuris buvo rašomas daugiau nei 20 metų, į vieną vagą susilieja asmeniniai įspūdžiai, meno ir mokslo faktai, vienas kitas anekdotas, istoriniai pasažai ir literatūrinės aliuzijos.
Aplankyta daug gyvųjų ir prakalbinti vaiduokliai: lombardininkas iš Canetti romano, vaistų ar nusikaltimų muziejai, varpų lydytojas savo dirbtuvėse, šikšnosparnių privisusios nykstančios katedros, Vienos kapinių sargas, padunojo pelkių paukščiai. O pakeliui vis nuolatiniai svarstymai: apie epinį ar net familiarų europiečio santykį su mirtimi, amžinąją melancholiją, ideologijų našlaitystę ir literatūrinę benamystę,
Wiener Gruppe ir „autostopų romanus“ ar „džinsinę prozą“, apie fotografijos meno ar medicinos mokslo iliuziškumą, architektų ir restauratorių nuopelnus, nacizmo randus ir tikrojo
élite prigimtį bei paskirtį, žmogaus vidujybės dramą ir autentiškumo paieškas, kraujo ryšį ir šeimos židinį. Gvildenant šias ir daugybę kitų temų, "Dunojuje" rikiuojasi nuostabipraeities ir „įstabiojo XX a.“ ekspozicija – nuo Marko Aurelijaus ir Ovidijaus, L. von Beethoveno, B. Brechto, E. Canetti, L. F. Céline’o, S. Freudo, F. Kafkos, R. Musilio ir kitų. Nuo jų – iki mūsų...
Claudio Magris – romanistas, eseistas, kultūros filosofas, vokiečių literatūros profesorius, 2008 m. nominuotas Literatūros Nobelio premijai. Gimė 1939 m. kosmopolitiškajame uostamiestyje Trieste. Į italų kalbą yra išvertęs H. Ibseno, H. von Kleisto, J. L. Borgeso, W. Heine’s, E. T. A. Hoffmanno, F. Kafkos, R. Musilio, R. M. Rilke’s ir kitų autorių kūrinių.
"Toleranciją itin vertina ir jos siekia tie, kurie, kaip aš pats, yra gimę ir užaugę pasienio ruože, pvz., Trieste, sankryžoje tarp itališkojo, slaviškojo ir germaniškojo pasaulių. Tasai pasienis, riba gali įkvėpti arba tapti našta, galimybe arba prakeiksmu, vieta, kurioje yra lengviau pažinti ir mylėti kitą, arba vieta, kurioje lengviau kito nekęsti ir jį atstumti; vieta, kurioje susitinkama arba išmokstama netolerancijos."
Claudio Magris, The Fair of Tolerance, 2001
Knyga išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų.
Kūrinys pirmąkart išleistas dar 1986 m., tad dabartinis skaitytojas keliauja ir per nebeegzistuojančias šalis (Jugoslaviją, Čekoslovakiją) ir yra laisvas autoriaus įžvalgas vertinti iš šio laiko perspektyvos.
