Herve Guibert (1955–1991) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, scenaristas, fotografas, – romane „Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės“ visiškai atvirai rašo apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką kasdienybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą. Mirė trisdešimt šešerių, nebeįstengdamas kentėti lėtos agonijos.
"Tris mėnesius sirgau AIDS. Tikriau, ištisus tris mėnesius buvau įsitikinęs, kad sergu nepagydoma liga, kuri vadinama AIDS. Ne, tai nebuvo fantazijos vaisius, aš sirgau iš tikrųjų, tyrimas ir mėginiai patvirtino, kad mano kraujyje vyksta irimo procesas. Ir vis dėlto po trijų mėnesių įvyko stebuklas, aš beveik patikėjau, kad įstengsiu nugalėti ligą, kurią visas pasaulis iki šiol laikė nepagydoma. Niekam, išskyrus pačius artimiausius draugus, o juos galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, neprisipažinau, kad esu pasmerktas, niekam, išskyrus tuos pačius draugus, nesakiau, kad įstengsiu išsikepurnėti ir, o stebukle, tapsiu vienu iš pirmųjų, gebėjusių išgyventi po šios negailestingos ligos.."
Iš prancūzų kalbos vertė V. Malinauskienė
IŠTRAUKA
2
Šiandien, 1988 metų gruodžio 26 dieną, aš pradedu rašyti knygą Romoje, j kurią atvykau vienas - pabėgau nuo keleto draugų, bandžiusių atkalbėti leistis kelionėn, mat nerimavau dėl savo dvasinės būsenos; šiandien laisvadienis, visos krautuvės uždarytos, o gatvėje gali sutikti tik svetimšalius, taigi tūnau Romoje, kur galutinai suvokiau, kad nemyliu žmonių ir esu pasirengęs bėgti nuo jų tarytum nuo maro, bet dabar nė nenutuokiu, su kuo ir kur galėčiau papietauti; po daugybės mėnesių, po tų trijų mėnesių, kada kiekviena savo nervų ląstele įtikėjau, jog esu pasmerktas, paskui ėmiau tikėti, kad įvyko stebuklas ir aš esu išgelbėtas, blaškiausi draskomas abejonių ir tikėjimo, nevilties ir vilties, gyvenau tarp dviejų kraštutinumų - jaučiausi pasmerktas ir vyliausi, kad galiu išsigelbėti, o dabar suvis nežinau, ko galėčiau griebtis; esu čia vienas, kartais man atrodo, kad viltis pasveikti viso labo tėra jaukas, spąstai, į kuriuos kažkas nori mane įvilioti, mokslinė fantastinė istorija, kurios herojumi aš tapau; o gal tesu vertas pajuokos, nes nuoširdžiai trokštu malonės, viliuosi stebuklo. Visos mano mintys sukasi tik apie naują knygą, kurią jau dvi savaites brandinu savyje, nors dar neįsivaizduoju, kokia ji bus, tik žinau, kad turės ne vieną, o kelias pabaigas, bet, kad ir kaip baigtųsi, tai bus tik nuojauta, troškimas, kad greičiau įvyktų atomazga, nes tikrosios tiesos man dar nelemta pažinti; mintyse kurdamas knygos planą, įtikinėju save, kad jos buvimo prasmė - trapi, vos apčiuopiama viltis, kuria gyvena visi pasaulio ligoniai.
3
Esu čia vienas, dėl manęs nerimauja, sako, kad nesigailiu savęs, o draugai, kuriuos, anot Eženi, galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nuolatos skambina, reiškia užuojautą, ir aš galutinai įsitikinau, kad nemyliu draugų, taip, visiškai nemyliu, tikriau pasakius, nekenčiu jų ir šia neapykanta tikriausiai būtų galima paaiškinti dabartinę mano būseną. Su-maniau parašyti knygą todėl, kad noriu turėti pašnekovą, draugą, su kuriuo galėčiau pietauti, miegoti, regėti sapnus - gerus ir blogus, todėl, kad trokštu turėti vienintelį iš tikrųjų egzistuojantį draugą. Knyga - mano bičiulė, atrodo, jau gerai ją pažįstu, ji vedžioja mane už nosies, nors jaučiu, kad laivo kapitonas esu aš. Mano triume apsigyveno velnias - T. B. Lioviausi jį skaitęs - kiek galima nuodytis! Sako, kad ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas), patekęs į organizmą per kraują, spermą ar ašaras, vėl pakerta kenčiančiuosius dėl šios negalios, o gal tokios prielaidos tik padeda nustatyti ligos paplitimo ribas.
