Dinozaurų sklaida

Keturioliktąja poezijos knyga "Dinozaurų sklaida" žinomas poetas tęsia individualią, nekonvencinę kūrybos kryptį.
Dinozauras čia – tarsi nuostata ar abstrakcija. Diptikai leidžia pažvelgti į tą patį objektą iš dviejų taškų, perteikti būties dramatizmo pojūtį. Pirminę idėją plėtoja skvarbios metaforos ir paradoksai, šiurkštokas vaizdas pridengia emociją.

„Jei Romas Daugirdas būtų dailininkas, jis tikriausiai būtų koliažų meistras, į vieną kūrinį sudedantis pačios įvairiausios kilmės vaizdinius. Poezijoje jis tą patį daro su žodžiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Antilyrinė laikysena kuria poeziją - intelektualų žaidimą, eilėraštį - konstrukciją, eilėraštį - loginį galvosūkį. Tai ne sąmonės srautas, o vaizdinių srautas, išvaduojant vaizdinius nuo išankstinių, ypač – stereotipinių, klišinių prasmių ir kontekstų. Tekstas čia visagalis, o kontekstas nuprasmintas iki minimumo. Žodis nusimeta įprastus kontekstus ir įgauna naujus čia ir dabar, netikėtose jungtyse su kitais žodžiais. Tai chaoso džiaugsmas ir chaoso poetika – gyva, pulsuojanti, nesušukuota, atvirai ir pabrėžtinai netvarkinga, juolab – neornamentuota, nedekoruota poetika. Norėtųsi sakyti, kad Romas Daugirdas savo kūryba griauna lyrikų tautos įvaizdį, nes poezija įkurdinama ne gamtoje ar senovėje, ne psichologizuotoje ir estetizuotoje saviieškoje, o frazėse, fragmentuose, nuolaužose, užuominose, daiktuose, praradusiuose savo vientisumą. Toks daugirdiškai nevaldomas akmeizmas, balansuojantis ant žodinės alchemijos ribos.“ – Arnas Ališauskas apie naująją diptikų knygą.