Nilas Donaldas Volšas (Neale Donald Walsch) yra šiuolaikinis dvasinis mokytojas. Jis – 29 knygų autorius, jo darbų tema yra šiuolaikinis dvasingumas ir naujas požiūris į Dievą.
Labiausiai Nilą Donaldą Volšą išgarsino „Pokalbių su Dievu“ serija, kurią sudaro devynios knygos. Jos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, jas perskaitė milijonai žmonių. „Pokalbiuose su Dievu“ N.D. Volšas kritikuoja tikinčiųjų sąmonėje įsišaknijusias senas religines dogmas ir pateikia naują Dievo paveikslą. Tai Dievas, kuris nieko nebaudžia, nesmerkia ir nedraudžia, Dievas, kuris mus myli, leidžia mums patiems kurti savo tikrovę ir taip realizuoti savo dieviškumą.
Knyga
"Dievo žinia pasauliui", kurią dabar laikote rankose, yra „Pokalbių su Dievu“ tęsinys. Čia glaustai pateiktos pagrindinės visos serijos mintys.
Iš anglų kalbos vertė Andrius Rondomanskis
Ištrauka
Ištrauka iš knygos
Knygos pradžioje kalbėjome, kad mūsų sukurtos sistemos neveikia – neveikia politinė sistema, neveikia švietimo sistema, neveikia ekonominė sistema, neveikia teisinė sistema ir neveikia visos kitos sistemos. Jos neduoda tų rezultatų, kurių mes iš jų laukiame.
Blogiausia, kad neveikia dvasinė sistema, nes būtent ji, kaip mes tikimės, turėtų išspręsti kitų sistemų problemas. Tačiau dvasinė sistema problemas padaro tik didesnes.
Kodėl tai yra tiesa?
Nes mes nesuvokiame, ką turime daryti, kad būtume „išgelbėti“. Pažvelkime į savo istoriją – kaip uoliai vieni kitus žudėme, siekdami vieni kitus „išgelbėti“. Ir tą darydami tikėjome, kad dirbame Dievo darbą.
Tris šimtus metų krikščionių kryžiuočiai kapojo galvas tiems, kas atsisakydavo priimti krikščionybę. Žuvo daug tūkstančių žmonių, o kryžiuočiai buvo įsitikinę, kad jie dirba Dievo darbą.
Daug amžių musulmonai stengėsi užkariauti kaimynines šalis ir sukurti didįjį kalifatą. Žuvo daug tūkstančių žmonių, o musulmonų kariai buvo įsitikinę, kad jie dirba Dievo darbą.
Susirėmimuose tarp Airijos katalikų ir protestantų žuvo daugybė žmonių, bet abi pusės buvo įsitikinusios, kad dirba Dievo darbą.
Daugybės aukų pareikalavo Irako sunitų ir šiitų kovos, bet ir vieni, ir kiti šventai tikėjo, kad žudydami jie dirba Dievo darbą.
Per įvairius konfliktus, socialinius protestus ir karus žūva tūkstančiai žmonių, bet visi konfliktų ar karų dalyviai yra įsitikinę, kad jie gina savo teises ir dirba Dievo darbą.
2000 metais Episkopalinės Amerikos bažnyčios vyskupas Viljamas Svingas (William E. Swing) pasakė: „Klausiu Dievo vardu: ar mes liausimės žudyti skelbdami Dievo vardą?“
Aišku, dauguma žmonių tokioje destruktyvioje veikloje nedalyvauja. Jie supranta, kad tai nepadės jiems rasti kelio pas mylintį Dievą. Taigi milijardai šios planetos gyventojų žino, ko nereikia daryti, bet tai nereiškia, kad jie taip pat žino, ką daryti reikia.
Mes tikime, kad Dievas savo namuose mūsų laukia, ir darome viską, kad padėtume Jam mus ten pasikviesti. Dėl šio tikslo išsižadame įvairių malonumų, atsisakome valgyti tam tikrą maistą, vengiame klausytis tam tikros muzikos (arba visai liaujamės jos klausę), nedėvime tam tikrų drabužių, kartais dėl to užsiauginame barzdas ir visiškai atsisakome sekso.
Aš nieko neišsigalvoju.
Labai daug viso pasaulio žmonių yra įsitikinę, kad toks elgesys padės jiems po mirties išvysti rojaus didybę. Tačiau kol gyvena žemėje, jie klausia, kaip būtų galima pastangas patekti į dangų suderinti su kasdieniais žemiškais reikalais. Ar šie dalykai dera vienas prie kito? Šį klausimą probėgom aptarėme, kai diskutavome, ar Dievą būtina garbinti tik tam tikrais specifiniais būdais.
Pavyzdžiui, ar sekmadieniais ir per didžiąsias šventes būtinai turime dalyvauti Mišiose, kaip kad liepia Bažnyčia? Ar privaloma išpažintis? O kaip pasninkas? Kaip Dešimt Dievo įsakymų – ar tikrai reikia griežtai jų visų laikytis?
Ar musulmonai tikrai privalo penkis kartus per dieną atsiliepti į muedzino kvietimą melstis?
Ką galima pasakyti apie budistų ir hinduistų doktrinas? Ar būtina pripažinti Keturias Tauriąsias Tiesas arba mokymą apie Aštuonlypį Išsivadavimo Kelią?
Sutrikę klausiame: „O Dieve, kokiais keliais mes pas Tave grįšime?! Jeigu Tau iš tikrųjų visų tų dalykų reikia, kodėl Tu mums nepasakei to aiškiai ir suprantamai?“
Tai klausimai, atsakymų į kuriuos žmonija ieško daug šimtmečių.
Netgi tūkstantmečių.
Ir per tuos tūkstančius metų, per visą užrašytą civilizacijos istoriją, nebuvo nė vienos akimirkos, kai šioje planetoje gyvenantys žmonės būtų žinoję, koks yra Dievo atsakymas. Iki pat šios dienos mes judame skirtingomis kryptimis, kovojame tarpusavyje ir ginčijamės, kieno kelias iš tikrųjų veda į į dangų.
Galbūt taip yra dėl to, kad mes čia, žemėje, darome ne tai, ką turėtume daryti? Kad mūsų pastangos neturi nieko bendra su tais tikslais, dėl kurių čia esame?
Galbūt mes ko nors nesupratome apie Dievą, ir jeigu suprastume, viskas pasikeistų?
Manau, atsakymas yra „taip“.
Jeigu geriau suprastume Dievą, iš tikrųjų viskas pasikeistų.
Žinoma, yra dalykų, kurie mums dar neaiškūs.
Bet ar galime tai pripažinti? Gal mūsų milžiniškas, išsipūtęs ego neleis mums tyrinėti šios temos?
Vis dėlto tai yra svarbiausias tyrimas, kurį žmonija turi atlikti pirmoje XXI amžiaus pusėje. Tas klausimas kritinis. Žmonių giminei artėja lemiamas momentas.
