Dieviškosios magijos knyga

Izvoro raštų rinkinys Nr. 226

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaelis Aivanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikha?lio A?vanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje "Dieviškosios magijos knyga" bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaelis Aivanhovas kalba apie senovinį magijos mokslą ir jo vietą šiandieninio žmogaus gyvenime. Mokytojas griežtai perspėja atmesti juodosios magijos metodus ir kliautis tik tomis dvasinio darbo priemonėmis, kurios padeda skleisti šviesą.

Ištrauka

Magija egzistuoja. Tikroji dieviškoji magija suteikia žinias, kaip sugebėti viską, absoliučiai viską panaudoti vardan Dievo Karalystės. Ir priešingai, bet kokia praktika, priverčianti didžiausius žmogaus proto pasiekimus tarnauti jo žemajai prigimčiai, yra burtai, juodoji magija. Deja, nedaugelis magų sugeba pasiekti šį aukščiausią tašką, kada jų nebedomina pati magija, magiški ritualai, kada liaujamasi dėl asmeninių ambicijų įsakinėti dvasioms, elementalams, genijams. Tik labai nedaugelis iš jų, didieji magai, sugeba skirti visas savo jėgas, energiją ir žinias Dievo Karalystės kūrimui. Tai teurgai, praktikuojantys aukščiausią magijos formą, kurių darbas pasižymi ypatingu kilnumu. Žinoma, kad pasiektų tokį lygį, jie privalo sugebėti pasiaukoti, išsaugoti savo tyrumą, trokšti ne turtų ar galios, o tik pertvarkyti pasaulį taip, kad Dievas galėtų apsigyventi tarp žmonių.
Tikroji žmogaus didybė ir galia slypi jo sugebėjime niekada nepanaudoti savo galių asmeniniams interesams tenkinti. Todėl prašau visų mūsų Brolijos brolių ir seserų nesiimti magiškų veiksmų, siekiant meilės, šlovės, pinigų ar norint atsikratyti priešu, nes tai yra tikra juodoji magija. Jeigu sužinočiau apie tai, imčiausi kuo griežčiausių priemonių. Įšventintųjų mokyklos mokinys neturi ieškoti būdų, kaip patenkinti savo geidulius ir žemesniosios prigimties troškimus. Darbas šviesoje ir vardan šviesos turi likti vieninteliu jo idealu, nes tai kelias, padėsiantis jam tapti Dievo sūnumi, žmonijos geradariu.
Nuo šiol galite užsiimti tik baltąja magija, dirbti su šviesa ir meile. Nes perspėju jus: kadangi atsiranda vis daugiau juodųjų magų, turite siųsti šviesą ir harmoniją, kurios užkirs kelią tamsos pergalei.

***

Stebuklingas auros žiedas

Tradiciškai magą įsivaizduojame tokį, kokį sutinkame dažniausiai pasakose ar įšventintųjų legendose: garbingas senelis, laikantis rankoje lazdelę, su kuria aplink save apibrėžia stebuklingą ratą. Nubrėžęs jį, ištaria specialius žodžius, kad pakviestų dvasias, kurioms duoda tam tikras užduotis. Nesvarbu, ar toks vaizdas atitinka fizinę realybę. Svarbiausia yra tai, kad simboliškai, tai tikrai tiesa: stebuklinga lazdelė, stebuklingas ratas, stebuklingi žodžiai yra dvasinio pasaulio realijos.
Mozės pasakojime apie pasaulio sukūrimą, kurį sutinkame Biblijoje, yra detalė, kuriai teologai neteikė ypatingos reikšmės: pirmasis Dievo kūrinys buvo šviesa. Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!” Ir tik po to Dievas sukūrė visa kita. Įšventintųjų mokymas teigia, kad po to, kai sukūrė pasaulį, Dievas apibrėžė aplink jį šviesos ratą, kuriuo pažymėjo visatos ribas. Paskui toje šviesoje suprojektavo paveikslus, kurie tirštėjo, materializavosi ir virto augalais, gyvūnais ir žmonėmis. Taigi, šviesa tapo kuriamąja substancija.
Tokį pat kūrybos procesą sutinkame ir didžiųjų magų veikloje, nes juos supa šviesos ratas – jų aura. Iki šiol auros vaidmuo ir jos reikšmė nėra labai aiškūs. Kurdamas Įšventintasis naudoja tas pačias priemones, kokias naudojo ir Dievas, kurdamas visatą: jis suprojektuoja vaizdą ar ištaria žodį, kuris turi prasiskverbti pro jį supančią aurą ir čia materializuotis. Jokia dvasinė kūryba neįmanoma be subtiliosios auros materijos. Magams ir Įšventintiesiems galią suteikia jų sugebėjimas persmelkti ištartus žodžius didelės, intensyvios ir tyros auros materija. Žodis tarsi tampa indu, ir kuo daugiau šis indas sutalpina kūrybinių šviesos elementų, tuo ištarto žodžio poveikis yra stipresnis.
Be abejo, jūs patys pastebėjote, kad būna dienų, kai jūsų žodžiai neturi jokio poveikio kitiems, tačiau kartais nutinka visiškai priešingai: paprasčiausias ištartas žodis gali sukelti didžiulį efektą. Taip yra todėl, kad tas žodis, persmelktas jūsų auros, ten tapo gyvybingu, stipriu ir galingu. Jis pasiekia kitų žmonių sielas ir priverčia jas vibruoti. Tačiau tomis dienomis, kai jūsų aura yra silpna, žodžiai tampa beprasmiai, tušti, silpni; ką besakytumėte, nepasieksite jokio rezultato.
Dabar suprantate, iš kur kilo mago įprotis apibrėžti aplink save ratą: ši praktika remiasi labai senomis žiniomis apie žmogaus aurą. Kai sakoma, kad magas turi atsistoti aplink save apibrėžto rato viduryje, tai nebūtinai reiškia, kad jis turi nubrėžti materialų ratą, bet turi sukurti gyvą auros ratą ir likti jo centre, t.y.jo dvasia turi būti budri ir aktyvi. Jeigu jis apsiriboja tik materialaus rato nubrėžimu, iš anksto nepasirūpinęs, kad jo aura būtų tyra, švytinti, galinga, jis labai rizikuoja. Net jeigu jam ir pavyks pasiekti, ko jis nori, vos tik išėjus iš stebuklingo rato, jį ims persekioti visos esybės, kurios jam pakluso tol, kol jis buvo rate (nematomos esybės gerbia šį simbolį ir paklusta magiškiems ten ištartiems žodžiams). Taip nutinka visiems magams, kurie neišmano ar nepaiso dvasinio darbo dėsnių. Kai nematomos esybės įsitikina, kad buvo priverstos paklusti žmonėms, kurie tikrai nėra to verti, nes jų aura nėra nei tyra, nei švytinti, jos ima keršyti. Todėl prieš imdamasis įgyvendinti savo tikslus, mokinys privalo susikurti aurą, tikrą stebuklingą šviesos ratą aplin