Šios novatoriškos knygos "Dieviškoji matrica" autorius, remdamasis kvantinės fizikos eksperimentų rezultatais ir lygindamas juos su įvairių religijų šventraščių fragmentais, daro išvadą, kad šiuolaikinis mokslas tik dabar ima pažinti tas tiesas, apie kurias žmonijos išminčiai kalbėjo prieš daug tūkstančių metų.
„Dieviškoji matrica“ padeda mums suprasti, kad esame neatsiejama didžiulės visumos dalis. Arba galima pasakyti dar daugiau: mes patys esame ta visuma!
"Visa materija atsiranda ir egzistuoja tik veikiant tam tikrai jėgai. Mums nelieka nieko kita, tik manyti, kad už šios jėgos slypi sąmoningas ir nuovokus Protas. Šis Protas yra visos materijos Matrica."
Max Planck
Labai seniai mūsų pasaulis buvo visiškai kitoks, nei dabar jį matome. Žmonių būta daug mažiau ir jie gyveno arčiau gamtos, mokėjo lietaus, augalų ir Didžiojo Kūrėjo kalbas. Jie netgi galėjo susikalbėti su žvaigždėmis ir dangaus gyventojais.
Jie suvokė, kad gyvybė yra šventa ir kyla iš Motinos Žemės bei Tėvo Dangaus sąjungos. Tais laikais vyravo darna ir žmonės buvo laimingi. Tačiau tada kažin kas nutiko...
Niekas tikrai nežino priežasties, bet žmonės pamažu užmiršo, kas jie tokie. Jie jautėsi vis atskiresni nuo žemės, atskiresni vieni nuo kitų ir net nuo savo Kūrėjo. Lyg pasiklydę jie bastėsi po gyvenimą neturėdami jokio tikslo, nejausdami vienovės su aplinka.
Šis atskirumas paskatino juos manyti, jog norėdami išlikti šiame pasaulyje jie privalo kovoti su kitais žmonėmis ir gintis nuo tų pačių jėgų, kurios suteikė jiems gyvybę. Jie nutolo nuo savo vidinio pasaulio, o nuo išorinio pasaulio ėmė gintis...
Vertė Tadas Jurevičius
Ištrauka
Gyvenimas ne visada paklūsta fizikos dėsniams
Kas nutinka, jei savo gyvensena imame laužyti priimtus fizikos dėsnius? Arba išvis nežinome, kad tokie egzistuoja? Ar žmogus pajėgus elgtis taip, kaip elgiasi kvantinės dalelės, kurios tų dėsnių nepaiso?
Sveikas protas mums sako, kad vienoje vietoje esantis dalykas tikrai negali tuo pačiu metu būti kur nors kitur, nesvarbu, koks tas dalykas yra. Vis dėlto eksperimentai parodė, kad tai įmanoma.
Mąstant apie pastaruosius atradimus, natūraliai kyla klausimas: jei elementariosios dalelės vienu metu gali būti dviejose vietoje, kodėl tai neįmanoma mums? Kodėl negalėtume vykdyti savo pareigų darbovietėje ar sėdėti paskaitoje ir tuo pačiu metu mėgautis poilsiu saulėtame paplūdimyje ar klajoti kalnų kanjonais? Nors turbūt visiems yra atėję į galvą tokių klausimų, visa tai iš tikrųjų tik grynos fantazijos... ar ne?
Tačiau net keisčiausiuose ir neįprasčiausiuose pasakojimuose neretai būna dalis tiesos. Detalės, žinoma, gali skirtis, tačiau kartais įmanoma atsekti tikrą įvykį. Geriausias pavyzdys čia yra Didysis tvanas. Ši universali tema atsikartoja pačiose įvairiausiose kultūrose ir įvairiais istorijos tarpsniais. Pasakojimų apie Didįjį Tvaną išgirsime visuose žemynuose ir pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Ir tie pasakojimai yra labai panašūs.
Taip pat esama daug istorijų apie dviejose vietose vienu metu fiziškai pasirodžiusius žmones (bilokacijos reiškinys). Dažniausiai tokie žygiai priskiriami jogams, mistikams ar žmonėms, kokiu nors būdu įvaldžiusiems savo snaudžiančius gebėjimus. Reikia pridurti, kad bemaž visos šios asmenybės yra meilės ir atjautos meistrai. Tam tikra šių žygių dalis yra aprašyta misionierių, vietinių gyventojų ir kitų, galima manyti, patikimų liudytojų.
Tarp daugelio bilokacijos atvejų iš šv. Pranciškaus Pauliečio gyvenimo paminėtinas gerai dokumentais patvirtintas įvykis, nutikęs 1507 metais. Šv. Pranciškus Paulietis tada triūsė prie bažnyčios altoriaus. Į bažnyčią užėjo grupė žmonių, kurie norėjo su juo pabendrauti. Tačiau pamatę, jog šis karštai meldžiasi, nusprendė jam netrukdyti, išėjo į šventorių ir... išsižiojo iš nuostabos, nes išvydo ten ką tik bažnyčios viduje matytą šventąjį! Ir jis ne šiaip sau stovėjo vienui vienas, o gyvai bendravo su parapijiečiais ir praeiviais. Žmonės puolė atgal į bažnyčią ir aptiko jį ten pat, kur buvo ką tik matę - jis tebesimeldė. Pasiekęs paslaptingą sąmonės būseną, šv. Pranciškus Paulietis kažin kokiu būdu tiems patiems žmonėms vienu metu pasirodė dviejose skirtingose vietose.
Vienuolė sesuo Marija de Agreda viename Ispanijos vienuolyne praleido 46 metus. Marija de Agreda pasakojo, kad tarp 1620 ir 1631 metų ji daugiau nei 500 kartų keliavo per vandenyną „į tolimus kraštus". Ją pažinojusių ir drauge gyvenusių seserų teigimu, ji nė karto nebuvo palikusi vienuolyno. Marija tvirtino, kad ją apima ekstazė ir ji tada „skrenda" į atokias vietas.
Iš pirmo žvilgsnio šiuos įvykius galima būtų pavadinti nuotolinio matymo reiškiniu (tai gebėjimas matyti toli vykstančius ir esančius dalykus sutelkus sąmonę į kokią konkrečią vietą), tačiau Marija de Agreda ne tik lankėsi kraštuose, apie kuriuos kalbėjo, bet ir skelbė tenykščiams gyventojams - Amerikos indėnams - Jėzaus mokymą. (Beje, jų kalbos ji nemokėjo.)
Kitaip į jos pasakojimus pradėta žiūrėti tada, kai sužinojęs apie šį dalyką Meksikos arkivyskupas Francisco Manzo y Zūniga išsiuntė grupę misionierių patikrinti kai kurių detalių. Jie labai nustebo sužinoję, kad vietiniai to krašto gyventojai indėnai jau buvo gerai susipažinę su Jėzaus gyvenimu ir mokymu. Kažkas jau buvo palikęs jiems tokį teigiamą įspūdį apie krikščionybę, jog visa gentis čia pat leidosi pakrikštijama.
Praėjus dar dešimtmečiui, Marijos de Agreda mistinės kelionės buvo galutinai patvirtintos. Verčiama Bažnyčios tarybos, ji smulkiai papasakojo apie kraštą, kuriame fiziškai, rodos, niekada nebuvo apsilankiusi. Jos pasakojimas buvo labai išsamus: ji paminėjo vietos klimato ir metų laikų kaitos subtilybes, taip pat daug papasakojo apie to krašto mokytus žmones, jų kultūrą ir tikėjimą. Atlikusi griežtą tyrimą, Bažnyčia paskelbė mistines Marijos de Agreda keliones autentiškomis ir pripažino, kad ji yra viena iškiliausių praeitų amžių mistikų.
Atkreipsiu dėmesį, kad ne visi pranešimai apie bilokaciją yra iš miglotų viduramžių laikų. Štai Antrojo pasaulinio karo metu buvo daug atsitikimų, kai šventieji vienu metu pasirodydavę keliose vietose. Geriausiai dokumentuotas yra italų mistiko Tėvo Pijaus atvejis. Pažadėjęs, kad nacistų okupuotas San Džiovanio Rotondo miestas nebus sunaikintas sąjungininkų, jis pasirodė tokiomis aplinkybėmis, kurios sunkiai įsivaizduojamos net tiems, kurie tiki bilokacijos realumu.
Kai amerikiečių bombonešiai atskrido bombarduoti mieste esančių vokiečių įtvirtinimų, prieš lėktuvus pasirodė ruda mantija apsisiautusio Tėvo Pijaus vaizdinys. Jis tiesiog pleveno ore! Žinoma, mūšio metu dėl pertemptų nervų pavieniams asmenims gali kas nors pasivaidenti, tačiau šį vaizdinį regėjo visi ir jis nė nemanė sklaidytis, o bet kokie bandymai numesti bombas buvo bergždi.
Suirzę ir suglumę pilotai pakeitė kursą ir nutupdė lėktuvus su visomis bombomis laukuose netoli miesto. Vienas iš pilotų užsuko į bažnytėlę ir, didžiausiai savo nuostabai, joje išvydo tą patį vienuolį, kuris ką tik pleveno priešais jo lėktuvą. Tai buvo Tėvas Pijus!
Tėvas Pijus nebuvo kokio seniai mirusio šventojo vaiduoklis ar šmėkla, kaip įtarė pilotas. Jis buvo realus, gyvas žmogus. Ir tądien jis kažkokiu būdu atsidūrė dviejose vietose vienu metu - bažnyčioje ir ore tiesiog prieš lėktuvus. Kai sąjungininkai išvadavo Italiją, San Džiovanio Rotondo miestas, kaip buvo žadėjęs Tėvas Pijus, liko karo nepaliestas.
Patyrę dalyką, kuris, mūsų supratimu, yra neįmanomas, pavadiname jį stebuklu. Kaip elgtis su per paskutinius 600 metų mus pasiekusiais gausiais pranešimais apie dokumentuotus bilokacijos atvejus ir kitus stebuklingus žygius? Ar reikia juos atmesti kaip grynas fantazijas arba tikėjimą iš didelio troškimo? Galbūt. Visada lieka tikimybė, kad tokius stebuklus įsivaizdavo pernelyg daug laisvo laiko turintys žmonės arba tie, kurie jų be galo karštai troško.
O jeigu vis dėlto bent maža jų dalis yra tiesa? Jeigu mums kas įrodytų, kad nesame apriboti dabartinių fizikos dėsnių, tai leistų mums visiškai naujai pažvelgti į save ir šis įrodymas duotų mums tvirtą pamatą, kuriuo galėtume pagrįsti naujus įsitikinimus apie save ir visatą.
Kaip šios knygos pradžioje aprašyti įšventintieji įgijo laisvę skristi, pasekę erdvės ir laiko apribojimams nepaklūstančių kvantinių dalelių pėdomis, mes irgi galime išsigydyti savo kūnus ir džiaugsmingai gyventi. Norėdami padaryti tariamai neįmanomą dalyką, pirmiausia turime išplėsti įmanomybės ribas. Įšventintieji suprato savo galimybes tada, kai įveikė baimę „eiti prie krašto" - taip ir mes tapsime pajėgūs daryti stebuklus nugalėję savo įsitikinimus, sakančius, kad stebuklų nebūna.
Užuot aklai priėmę, kad dalelės gali tai, kas mums neįmanoma, pasidomėkime, kokiomis sąlygomis elektronas atsiduria dviejose vietose. Jei suprasime, kaip substancija, iš kurios patys esame sudaryti, elgiasi stebuklo atveju, galbūt aptiksime tokias pat sąlygas savo gyvenime. Todėl dabar pakalbėsime apie hologramą - tai mūsų būties aspektas, kuris suteikia mums galimybę keisti pasaulį keičiantis patiems.
