Dieviškoji komedija

Garsiausias Florencijos poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinys – „Dieviškoji komedija“ dažnai vadinamas poetine enciklopedija. Trijų dalių alegorinis kūrinys ne tik vaizduoja žmogaus kelionę per Pragarą, Skaistyklą ir Rojų, bet ir pateikia daugybę žinių apie viduramžių ir ankstyvojo renesanso žmonių mąstymą, gyvenimo būdą, tikėjimo tiesas.

Dantė Aligjeris poemą „Dieviškoji komedija“ rašė apie 13 metų, ji buvo baigta 1321 metais, nedaug likus iki autoriaus mirties. Pats Dantė poemą pavadino „Komedija“, tik 1555 metais ji buvo išleista pavadinimu „Dieviškoji komedija“, nes tokį epitetą pavartojo Džovanis Bokačas, kalbėdamas apie Dantės kūrinį.

Knygoje „Dieviškoji komedija“ pasakojama, kaip lyrinis subjektas (pats poetas) įpusėjus gyvenimui (maždaug 35 metų) atsiduria miške ir jį užpuola trys žvėrys – lūšis, liūtas ir vilkė, simbolizuojantys tris nuodėmes – gašlumą, puikybę ir godumą. Jį išgelbsti Beatričės atsiųstas Vergilijus, kuris veda Dantę per Pragarą, Skaistyklą, kol galiausiai pasiekia Dangų. Ši kelionė – tai apmąstymų, atradimų, išbandymų kupinas laikas.

Poema padalinta, pagal vietas, kurias aplanko poetas. Ją sudaro trys dalys – Pragaras, Skaistykla ir Dangus. Visos dalys turi po 33 giesmes, tad su įžanga visą poemą sudaro 100 giesmių. Dantė kiekvieną iš lankomų vietų vaizduoja kaip turinčią po 10 skyrių. Pavyzdžiui, Pragare yra 9 ratai ir prieangis, o posakis „įveikti devynis pragaro ratus“ jau tapęs įprastu simboliniu sunkumų apibūdinimu.

Poema parašyta trijų eilučių posmais – tercinomis. Tai paties Dantės sugalvota rimavimo sistema.

Poemoje „Dieviškoji komedija“ neįtikėtinai detaliai ir akivaizdžiai atskleidžiama XIV amžiaus žmonių pasaulėžiūra, teologija ir filosofija.

Dante Alighieri (1265–1321 m.) – italų poetas, filosofas, mąstytojas.
Gimė Florencijos aristokratų šeimoje, žinių apie jo išsilavinimą nėra išlikę, tačiau akivaizdu, kad jis puikiai išmanė klasikinius Antikos kūrinius, filosofiją, teologiją. Kai Dantei buvo dvylika metų, buvo sudarytas susitarimas dėl jo santuokos su Gemma Donati. Manoma, kad Dantė turėjo bent tris vaikus. Buvo politiškai aktyvus, tad vykstant perversmams Florencijoje, buvo apkaltintas už nebūtus nusikaltimus ir ištremtas iš Florencijos, vėliau ši bausmė pakeista į mirties bausmę, tad Dantė pasirinko gyvenimą tremtyje ir į Florenciją nebegrįžo.
Mirė Ravenos mieste nuo maliarijos.

Pirmasis jo kūrinys – eilėraščių rinkinys „Naujas gyvenimas“, be „Dieviškosios komedijos“ vertinami ir kiti Dantės darbai: „Puota” (filosofinis traktatas), „Apie monarchiją” (politinis traktatas), „Apie tautinę kalbą” (filologinis traktatas).

Iš anglų kalbos vertė Aleksys Churginas