Dieviškoji komedija. Skaistykla

Nereikia nė skatinti – dažnas skaitytojas, imdamas šią knygą dabar, mintyse nejučia gretins Dantės (1265–1321) ir jo lietuviškojo vertėjo Sigito Gedos (1943–2008) gyvenimo ir kūrybos faktus. Tas gretinimas aprėps ir politiką, ir meilę, kitus likimų sąlyčius ir kūrybinės raiškos įvairovę bei užmojį. Aprėps, be kita ko, klaidžiojimus ir tiesą, jeigu tiesa, kad ji yra.
Ką daryti, kad sena literatūra, kai ji išversta, būtų skaitoma kaip sena literatūra, atsispyrusi laikui, ir kartu kad nekliūtų jos skambėjimas šiandien? Lietuvoje yra daug puikių vertėjų, verčiančių „iš originalo“, bet nedaug vertimų skamba kaip originali poezija.
Čia tik vienas klausimas ir viena žinia iš daugybės minčių, be kurių vertėjas neitų prie Dantės. Kas liepia eiti, kai tikrai sunku? Misija, noras pasigalynėti, nacionalinis reikalas? Neatmeskim. Atrodo, S. Gedai bus labai rūpėjęs ilgametis poezijos esmių skleidimosi kelias. Ėjimas juo kartu su kitais didžiaisiais.
Neužmiršdami nieko, kas rašyta ir kalbėta, pripažinkime, kad S. Gedos išversta poezija yra poezija. Būna, kad poezijoje netikslumas yra tikslumo sudėtinė dalis.
Pats Dantė savo didįjį veikalą buvo pavadinęs trumpiau – Commedia. To meto taisyklių kontekste šiuo būdu pabrėžė, kad rašė jį ne tragedijos stiliumi ir kad pabaiga laiminga. Žodį Divina (Dieviškoji) pridėjęs Giovanni Boccacio. Tai prisimenant poezijos vertimą galima pavadinti dieviškąja komedija, – kai pastarasis žodis suvokiamas ne mūsiškai, o pagal Dantę.
„Pragaro“ vertimo galiniame viršelyje 2007 m. S. Geda rašė apie pragarą kaip apie žmogišką būseną. Tai Thomo Stearnso Elioto mintis, ir „Bevaisės žemės“ autorius tęsė ją taip: „žmogus būna pasmerkiamas ar išganomas savo vaizduotės kūriniuose taip pat kaip ir aplink jį gyvenančių žmonių sąmo