Dieviškoji komedija. Rojus

„Rojus“ – paskutinioji poemos dalis, paliksianti atmintyje beribės platybės, nenusakomo erdvių švytėjimo ir darnos įspūdį. Dantės, o su juo ir mūsų pačių patirtis, prasidėjusi paklydimu, vedusi ankštais ir tamsiais pragaro užkaboriais, o vėliau brėkošmoje atvėrusi mūsų akims vilties kalną ir žvaigždes, dabar išsiskleidžia erdvės ir šviesos begalybėje, „didžiojoje būties jūroje“. Tolesnė kelionė po Rojų, jos kryptis ir laikas, jau visai akivaizdžios metaforos. Kaip kitaip šią patirtį papasakoti, jei begalybė sutelpa taške, o amžinybė mirksnyje? „L'acqua ch'io prendo giammai non si corse“: „Joks laivas dar nebuvo čia įsukęs“ (Rojus, II 7). Neliko poetinio autoriteto, kuriuo būtų galima remtis, Vergilijus apie tai nerašė. Dantė šiame kelyje – pirmtakas, ir jam pačiam tenka ieškoti būdų, kaip nusakyti tai, kas nenusakoma. Tobulos kalbos paieškos, pradėtos dar jaunystėje, „Naujojo Gyvenimo“ sonetais ir kanconomis, vėliau atvedusios į atradimą, kad kalba turi aprėpti visą tikrovės margumą, tiesą apie žmogaus aukštumas ir klystkelius, „Rojuje“ pasiekia kulminaciją, kritinį tašką. Visas amžininkų sukauptas žinias tenka paversti šios naujosios kalbos „žodžiais“, ženklu, nurodančiu į prasmes, kurios slypi anapusybėje. Teologija, optika, geometrija, astrologija pasitelkiamos tiesiant palyginimų tiltą nuo empirinės patirties į mistikos sferą: kaip Danguje, taip ir Žemėje. Juk prie poemos, Dantės žodžiais tariant, „prisilietė ir Dangus, ir Žemė“.
Tiek pat svarbi kiek „Pragare“ ar „Skaistykloje“ išlieka ir istorinės tikrovės dimensija. Istorijos samprata sykiu ir viduramžiška, ir jau humanistinė. Viena vertus, tai negatyvus, žmonių godumo ir piktybės pagimdytas vyksmas, kurį Dievo Apvaizda kreipia į teisingumo triumfą ir laikų pabaigą. Iš Dangaus aukštybių