Dievas su šlepetėmis

Juozo Gaižausko romanas „Dievas su šlepetėmis“ yra apie mažus ir didelius stebuklus, nutinkančius piligriminiame kelyje ir apie žmogaus didybę, jo gebėjimą įveikti, rodos, neįveikiamas kliūtis. Autorius šią knygą rašė remdamasis savo asmenininiais išgyvenimais, patirtais keliaujant piligrimų keliu iš Lisabonos į Santjango de Kompostelą.

Knygoje bus visko - fizinių išbandymų, netikėtų susitikimų ir pažinčių, tikėjimo kelionės prasmingumu ir apmaudo, džiausmo ir nusivylimo, vienatvės grožio suvokimo ir saviironijos teikiamos paguodos...

Skaitytojai spėjo pamėgti Juozo Gaižausko knygą „Dievas su šlepetėmis“ dėl pasakotojo nuoširdumo, gebėjimo rimtus, o kartais net pavojingus dalykus perteikti su lengva ironija. Viena tokių autoironija pagardintų ištraukų – pagrindinio herojaus monologas, ištartas sutrikusiam japonų turistui: „Mielas japone, neišsigąsk manęs! Tu savo sutrikimu man padėjai suprasti, kad aš čia esu! Žmonės nekreipė į mane dėmesio, tai suabejojau ir pamaniau, kad ne pro šalį būtų įsitikinti. Ir įsitikinau – žinok, tu irgi esi, nes mane pamatei, o ir aš tave matau.“ Tai tik trumpas aprašymas, tikrąjį įspūdį susidarysite, paskaitę knygos ištrauką, pateikiamą mūsų e. knygyne.

Romano „Dievas su šlepetėmis“ autorius Juozas Gaižauskas gimė 1968 m. Tauragėje, mokytojos ir žurnalisto šeimoje. Mokėsi Tauragės 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Tauragės Žalgirių gimnazija). 1991 m. su pagyrimu baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) teatrinį fakultetą ir įgijo aktoriaus specialybę. Yra žinomas Lietuvos teatro ir kino aktorius, įvairių TV projektų dalyvis ir TV laidų vedėjas. Kuria dainas, dirba „Domino“ teatre, piligrimas.

„Vaikystė. Dar ankstyvoje vaikystėje labai mėgdavau pasvarstyti apie gyvenimo prasmę. Dažniausiai tai nutikdavo, kai vyresni kiemo vaikai nepriimdavo žaisti futbolo, kai reikėdavo prinešti kibirus vandens ir palaistyti pomidorus šiltnamyje, o ypač gerai gyvenimo prasmė atsiskleisdavo, kai močiutė išvarydavo skinti serbentų. Tada suvokiau, kad gyvenimas gali būti labai neprasmingas ir tik nuo tavo guvaus proto gebėjimų priklauso: papulsi tu į futbolo aikštę ar ne? Skinsi serbentus ar juos skins tavo sesuo?..
Jaunystė. Įsisavinęs visus įmanomus būdus, suteikiančius gyvenimui prasmę, kibau į mokslus, bet ir ten paaiškėjo, kad visai neprasminga ir netgi kenksminga mokytis visko iš eilės. Tad, ilgai nedelsęs ir nedvejojęs, mokiausi tik tai, kas, mano galva, buvo iš tiesų įdomu. Ir nors mokslus baigiau su pagyrimu, tiksliai žinau, kad ,,pagyrimą“ diplome man padėjo gauti vaikystėje skinti serbentai...
Dabartis. Ji visada nuostabiausia: prieš dvidešimt metų ar dabar, kai su šypsena rašau šias eilutes...
Senatvė. Tikiuosi, kad bus.“

„Parašyta lengvai ir aiškiai. Pagauna nuo pirmojo sakinio ir nebepaleidžia iki paskutiniojo. Nuostabus, atviras kelionės dienoraštis. Įkvepia ir kviečia į Kelią. Ačiū, Juozai.“
Andrius Mamontovas, muzikantas

„Guliu ir šypsausi, kad šitos mano ašaros suspindi žvaigždėmis ant Tavo knygos. Skaitant tikrai dalyvauja visi kūno pojūčiai, jie sustiprina klausimą, kam išvis tą kelią eiti? Kam eiti kelią? Kam eiti? Ir tikrai tai piktas klausimas. Ir tikrai nuolankumo ašaros virsta žvaigždėmis į jį atsakius.“
Emilija Latėnaitė, aktorė

„Aktoriaus ir keliautojo pasakojimas apie kelionę ir... Dievą... arba Kelio sargą. Knyga apie pasirinktą kelią, tikslo siekiamybę ir savęs ieškojimą tame kelyje. Užkabinantis siužetas, vis norisi sužinoti, kas bus toliau, norisi skaityti! Puiku! Šią žinutę rašau praėjus parai po bazinio šaulio kurso, todėl ir pats kai ką jaučiu...
Baigęs skaityti romaną, nejučia susimąsčiau apie karį, kuris prisiekia rinktis tarnavimo Tėvynei kelią nepaisydamas su tuo pasirinkimu susijusių sąlygų ir įsipareigojimų.“
Raimundas Karoblis, krašto apsaugos ministras

„Pirmiausia ačiū, kad supažindinai mane su savo neabejotinu literatūriniu talentu, ragavau jį pasimėgaudamas, kaip gerą konjaką. Nieko apie jį nežinojau, nors tariausi Tave šiek tiek pažįstąs. Kelintąsyk Tavimi labai džiaugiuosi. Noriu, kad darytum toliau, ką darysi toliau. Patikėk, nebūsiu vienišas norėtojas.“
Remigijus Vilkaitis, aktorius