Dienoraštis 2, 1959–1969

 Witoldas Gombrowiczius Paryžiuje leisto lenkų žurnalo "Kultura" redaktoriui Jerzy Giedroycui 1952-ųjų rugpjūčio 6-ąją rašė: „Turiu tapti savo paties komentatoriumi, dar geriau – savo paties režisieriumi. Turiu nukalti mąstytoją Gombrowiczių, genijų Gombrowiczių, kultūros demonologą Gombrowiczių ir daug kitų nepakeičiamų Gombrowiczių.” Rašytojo "Dienoraštis" ir yra šio beprotiško užmojo įgyvendinimas. Witoldas Gombrowiczius pradėjo jį rašyti 1953-iaisiais Argentinoje, Buenos Airėse, ir užbaigė Prancūzijoje, Vanse, 1969-aisiais.

Tai antrasis lietuviškas – naujais tekstais ir pratarme papildytas, pataisytas – "Dienoraščio" leidimas, šįkart, kaip ir naujausias prancūziškas, publikuojamas dviem tomais.

"Knyga be pabaigos, mąstymo ir stebėjimo šedevras: Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis“ yra vienas reikšmingiausių šio žanro kūrinių. Tai įžvalgūs pamfletai prieš bet kokį melą ir ideologiją."
Leidykla Fischer Taschenbuch

IŠTRAUKOS Witold Gombrowicz "Dienoraštis 2, 1959–1969"

"Iš dalies tokia yra mano istorinė misija: ak, ak, ak, įžengti į Paryžių su nekalta panieka, kaip konservatoriškam griovėjui, mažažemiam avangardistui, kairuoliškam dešiniajam, dešinuoliškam kairiajam, argentinietiškam sarmatui, aristokratiškam plebėjui, antimeniškam menininkui, nesubrendusiam subrendėliui, disciplinuotam anarchistui, dirbtinai nuoširdžiam, nuoširdžiai dirbtiniam. Tai jums bus į sveikatą... ir man taip pat!"

"Pirmas kūrinys, kurį parašiau aštuoniolikos metų, buvo mano šeimos istorija, paremta turimais dokumentais, nušviečiančiais kokius keturis pasiturimo mūsų gyvenimo Žemaitijoje šimtmečius. Žemvaldys – nesvarbu, ar lenkas bajoras, ar amerikietis fermeris – į kultūrą visada žvelgs nepatikliai, nes gyvendamas toli nuo didelio žmonių sambūrio tapo atsparus tarpžmonijiniams ryšiams ir dirbiniams. Ir turės pono poreikių. Užsimanys, kad kultūra būtų jam, o ne jis kultūrai, jam kels įtarimą visa, kas yra nuolanki tarnyba, atsidavimas, pasiaukojimas. Ar kuriam nors iš lenkų ponų, kažkada iš Italijos vežusių paveikslus, kada nors atėjo į galvą mintis nulenkti galvą prieš šedevrą, kurį kabino ant sienos?"

"Menas yra aristokratiškas iki kaulų smegenų, tarytum koks kunigaikštis. Jis yra lygybės neigėjas ir didybės garbintojas. Jis kyla iš talento ar netgi genialumo, tai yra iš pirmavimo, išskirtinumo, vieninteliškumo, taip pat yra griežtas vertybių hierarchizuotojas, žiauriai elgiasi su visu tuo, kas kasdieniška, atrenka ir tobulina tai, kas reta, nepakeičiama, pagaliau puoselėja savitumą, originalumą, individualybę."

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, šv. Jeronimo premijos laureatė