Didžiosios skyrybos

Eva Tombak

Knygą perskaičiau prieš gerą savaitę, bet vis mintimis sugrįžtu. "Didžiosios skyrybos" - tai apysaka alegorija apie autobuso ekskursiją iš pragaro į rojų. Norėčiau pasakyti „be moralo“, tačiau suprantu, kad pamokymo ieškantys visada suras moralą.
„Didžiąsias skyrybas“ Lewis parašė 1945-aisiais ir buvo kritikuojamas, kad skaitytoją gramzdina į „nereikšmingas smulkmenas.“ Bet autorius žinojo, kad tai ne smulkmenos: būtent per puikybę, valdingumą, pavydą, priešiškumą, pagyrūniškumą – žmogų valdo blogis.
Man atrodo, kad šiandien ši knyga tapo dar aktualesnė. Antrojo pasaulinio karo amžininkai mūsų dabartį būtų vadinę rojumi, o mes - klaikotarpiu.
C.S. Lewis herojai purkštauja, kai juos pakviečia pasisvečiuoti rojuje. Autobusas išvyksta pustuštis.
Atvykus į vietą turistus pasitinka švytintys, raumeningi, glotnaus kūno vietiniai, šis vaizdelis pragaro gyventojų nedžiugina: turistai supyksta ir išsigąsta, nes pamato, kokie jie patys šalia atrodo menkystos – permatomi, tikros šmėklos. Šmėkloms rojaus žemėje judėti sunku: dėl kietos kaip deimantas žolės po savo nematerialiomis kojomis jie jaučiasi lyg eitų gruoblėtomis uolomis ir kęstų skausmą kaip Anderseno undinėlės. Tvirtieji žmonės svečius kviečia eiti į kalnus. Jie nežada, kad kelionė bus lengva, nesako, kad neskaudės. Tiesiog drąsina, kad su kiekvienu žingsniu šmėkliškas kūnas tankės, įgaus tvirtumo ir galiausiai taps toks pat glotnus, raumeningas, švytintis, kaip ir rojaus gyventojų.
Turistams siūloma pritapti, supanašėti su rojaus gyventojais, bet jie atsisako. Juos gąsdina sunkumai, kuriuos patirs, mėgindami atsisakyti individualumo. Jie bijo prarasti „aš“, nesupranta, ką reiškia patiems tapti meile. Ne meilės ieškotojais, bet meilės nešėjais.
Gėris atsimuša į pražuvėles sielas, kaip garsas į kurčiųjų ausis. Pražuvusių sielų kumščiai sugniaužti, dantys sukąsti, akys užmerktos. Jie net norėdami negali priimti išgelbėjimo ir todėl niekas negali padėti. Rojuje neįmanoma apgyvendinti per prievartą.
Neįmanoma viena koja likti pragare, o kita remtis į dangų. Neįmanoma būti truputį geram arba truputį blogam, neapsisprendusiam. Tikrovė mus nuolat verčia rinktis „arba – arba.“ Bet pasirinkimų turime vos du: vienas – tikėti, kad viskas yra Dievo valia, o kitas - prisiimti atsakomybę.
Į kosmonauto pastabą, kad kosmose nerado Dievo, C.S. Lewis atsakė, kad „taip pat sėkmingai Hamletas galėtų ieškoti Šekspyro ant savo pilies stogo.“