Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą

"Didžioji Europa" – esė apie Europos sielą, gimusi po Mažosios Europos. Knyga parašyta kaip amžinojo dabar priminimas. Tai, ką mes vadiname viduramžiais, Renesansu, baroku, yra labai šiuolaikiška. Europa savo kultūra paprastai įveikdavo politinę neapykantą.
Elžbietos Anglija kaip maro nekentė savo didžiosios antagonistės Ispanijos, bet dievino jos literatūrą. Po 1806 m. Jenos mūšio jauni vokiečių filosofai ir rašytojai atvirai reiškė savo neapykantą Napoleonui ir jo imperializmui, bet žavėjosi prancūzų filosofija, literatūra ir revoliucija, už kurią kiekvieną liepos 14 d. jie keldavo šampano taurę. Rusijos aristokratai dievino prancūzų kalbą ir kultūrą, bet kariavo su Prancūzija, nes taip susiklostė to meto Europos politika ir jėgų pusiausvyra. Flandrija, arba, kaip ką vadino ano meto Europoje, ispanų Nyderlandai, turėjo daug priežasčių nekęsti Šventosios Romos Imperijos ir visų pirma Ispanijos, bet barokinė flamandų ir ispanų tapyba buvo du vienas kitą veikę ir lėmę stebuklai. Apskritai Europoje esama to, ką būtų galima pavadinti karo ir taikos dialektika, – anksčiau ar vėliau čia suartėja kažkada nuožmiai kariavusios ir viena kitos nekentusios šalys ir tautos.

Didžioji Europa – apie amžinąjį čia ir dabar. Europos istorijų ir pasakojimų rinkinys apie tai, kaip gimė modernusis pasaulis, kaip buvo sukurta bendra aukštoji tautų kultūra. Sykiu ir apie tai, kodėl Williamas Shakespeare’as ir Rembrandtas yra daug šiuolaikiškesni nei dauguma mūsų dienų menininkų. "Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą" - tai knyga apie didžiąją Europą.