Didžioji baimė kalnuose

Charles’is Ferdinand’as Ramuz (1878–1947) – žymiausias Šveicarijos rašytojas, rašęs prancūzų kalba. Daug diskusijų yra sulaukusi specifinė rašytojo kalba ir stilius – Ramuz nuomone, mokyklinė taisyklinga prancūzų kalba stokoja gyvasties; jis rašė šnekamąja, vadinamąja parlure (nuo pranc. žodžio parler – kalbėti). „Didžioji baimė kalnuose“ – bene žymiausia ir labiausiai skaitoma jo vadinamojo „Kalnų romanų“ ciklo, sukurto paskutiniuoju kūrybos periodu, knyga.

Veiksmas vyksta aukštutinėje vieno Alpių kaimelio kalnų ganykloje, turinčioje blogą vardą: vietiniai gyventojai nesinaudoja ja jau dvidešimt metų dėl nelabai aiškios istorijos, iki šiol verčiančios drebėti kaimo senolius. Taip ūmai įsižiebia konfliktas tarp kaimo senimo ir jaunuomenės, negalinčios leisti, kad dėl kažkokių „senų prietarų“ būtų prarasta tiek geros ir taip kaimui reikalingos žolės.

Jaunimas paima viršų, ir taip užsimezga romano „Didžioji baimė kalnuose“  veiksmas. Jame randame daug ko: ir tragišką, pasmerktą meilę, ir konfrontaciją su gamta bei slaptingomis jos jėgomis. Vienas iš svarbiausių fantastinių knygos motyvų, ką byloja pats pavadinimas, – baimė, didžioji baimė, kaip užkratas plintanti nuo kalnų aukštumų iki pat kaimo, lydima slaptingos galvijų ligos, viską šluodama savo kelyje.

Gamta – ši bendražmogiška tema – vaidina svarbų vaidmenį autoriaus kūryboje. Jos aprašai, kad ir lakoniški, bet be galo gražūs ir vaizdingi – čia visada randame žmogų ir stebime jo santykį su ja.