Didysis tiltas

Olehas Lyšeha (1949–2014) – ukrainiečių poetas, prozininkas, vertėjas, skulptorius. Nuo 1972-ųjų iki 1988-ųjų buvo oficialiai draudžiama spausdinti jo kūrinius. Pirmoji Lyšehos knyga išleista jam sulaukus keturiasdešimties. 2012 m. perleista ir papildyta knyga „Didysis tiltas“ tapo išsamiausia jo poetinės kūrybos rinktine, pelniusia ne vieną prestižinį apdovanojimą. Jau nepriklausomos Ukrainos laikais, 1997–1998 m., gavęs Fulbrighto stipendiją, gyveno JAV. Olehas Lyšeha nuolat skaitė savo kūrybą literatūros festivaliuose Ukrainoje ir užsienyje. Dalyvavo Oranžinėje bei Orumo revoliucijose, skaitė poeziją Maidano dalyviams.

Knyga „Didysis tiltas“ iliustruota Godos Lukaitės tapybos darbų fragmentais.

„Olehas Lyšeha, barzdotas atsiskyrėlis, buvo gyva ukrainiečių poezijos legenda. Sovietmečiu jo, kaip disidento, kūrybą buvo uždrausta publikuoti, bet tai nesutrukdė Lyšehai įgyti „poetų poeto“ statusą. „Gyvenu ten, kur nėra nei Microsoft, nei McDonald’s. Mano idealas – archaika“, – mėgdavo kartoti jis. Ir išties, Lyšeha yra XXI a. pradžios ukrainiečių Henry Thoreau. Įprastas žmonių gyvenimo būdas jam netiko. Jis egzistavo paralelinėje tikrovėje: mėgdavo po miestą vaikščioti basas, žiemą maudytis ledinėje upėje, dantimis gaudyti žuvis, mokėjo pasigaminti popieriaus iš grybų, niekada nesinaudodavo viešuoju transportu ir neturėjo darbo. Lyšeha neturi nieko bendra su ukrainiečių poetine tradicija – jo kūrybą įkvėpė gamtos filosofija, šamanistinė meditacija, visiškas technokratinio pasaulio neigimas ir eskapizmas.“
Andrijus Bondaras, ukrainiečių poetas

„Žengdamas ant lietuvių kalba vertėjo pastatyto Lyšehos „Didžiojo tilto“, kiekvienas išties įgis galimybę patirti ritualą, kuris atveria vandenį, molį, medį, žmogų, poeziją. Išklibusios lentelės būna klastingos: jos bemaž įlūžta po kojomis, prasmė pradingsta, nutrūksta, pabėga. Tačiau neverta skubėti daryti išvadų. Taip leidžiama atsikvėpti, pažvelgti atidžiau į savo asociacijas, tarsi į aukšlių guotelį po vandens paviršiumi, ir tik tada pajudėti toliau. Nusekti paskui arklį, vanagą ar varną. Į galimybę šnekėtis tiesiai šviesiai.“
Kateryna Michalicyna, ukrainiečių rašytoja, literatūrologė