Didysis ketvertas

Aš atskridau į Paryžių prieš porą dienų, sutvarkiau kai kuriuos būtinus reikalus ir dabar buvau pakeliui į Londoną. Aš čia ketinau praleisti keletą mėnesių - pakankamai laiko, kad aplankyčiau draugus, ir ypač vieną savo seną draugą. Mažas žmogelis su kiaušinio formos galva ir žaliomis akimis - Erkiulis Puaro! Aš ketinau jį užklupti visiškai netikėtai. Mano paskutiniame laiške iš Argentinos apie planuojamą kelionę nebuvo jokių užuominų - tiesą sakant, tai buvo nuspręsta paskubomis, nes tai buvo susiję su kai kurių reikalų komplikacijomis - ir aš išgyvenau daug smagių akimirkų, įsivaizduodamas jo džiaugsmą ir nuostabą išvydus mane.

Aš žinojau, kad jis turėjo būti savo buveinėje arba kažkur netoli. Tie laikai, kai tirdamas bylas jis važinėjo iš vieno Anglijos galo į kitą, buvo jau praeityje. Jis išgarsėjo, ir jis daugiau neleisdavo vienai kuriai bylai pasiglemžti viso jo laiko. Laikui bėgant, jis vis labiau taikėsi į  "konsultuojančio detektyvo" vaidmenį - panašiai kaip Harleistrito gydytojai. Jis visuomet tik juokdavosi iš populiaraus stereotipo, kai seklys gaudydamas nusikaltėlius mokėdavo puikiai pakeisti savo išvaizdą ir kruopščiai matuodamas apsistodavo ties kiekvienu pirštų atspaudu.

"Ne, mano drauge Hastingsai, - sakydavo jis, - mes tai palikime Girodui ir jo draugams. Erkiulis Puaro turi savo asmeninius metodus. Tvarka ir metodika, ir  "mažosios pilkosios ląstelės". Ramiai sėdėdami savo krėsluose mes pastebime dalykus, kurie kitiems praslysta pro akis, ir mes nepuolame daryti išvadų, kaip mūsų gerbiamas Džepas."

Aš buvau įsitikinęs, kad Erkiulis Puaro nebus kur nors iškeliavęs. Atvykęs į Londoną, aš padėjau savo lagaminus viešbutyje ir iškart nuvažiavau senuoju adresu. Kokie skaudžiai malonūs prisiminimai atgijo mano širdyje! Aš negalėjau gaišti laiko sveikinantis su savo senąja namo šeimininke, todėl lėkdamas kas du laiptelius nuskubėjau į viršų ir pabeldžiau į Puaro duris.

"Prašome užeiti", - atsiliepė pažįstamas balsas iš už durų.

Aš įsiveržiau vidun. Puaro stovėjo, spoksodamas į mane. Rankoje jis laikė nedidelį sakvojažą, kuris, mane pamačius, su trenksmu iškrito jam iš rankų.

- Mon ami, Hastingsai! - sušuko jis. - Mon ami, Hastingsai!

Ir, puolęs pirmyn, jis suspaudė mane savo glėbyje. Mūsų pašnekesys buvo padrikas ir nenuoseklus. Šūksniai, nekantrūs klausimai, neužbaigti atsakymai, linkėjimai nuo mano žmonos ir mano kelionės tikslo paaiškinimas - viskas buvo suplakta į krūvą.

- Mano buvę kambariai tikriausiai užimti? - paklausiau aš, kai mes šiek tiek aprimome. - Aš mielai su jumis vėl čia apsistočiau.

Puaro veidas persimainė su gąsdinančiu netikėtumu.