Dialogai su savimi

Trečiojoje knygoje Galina Dauguvietytė – ta pati nesuskaičiuojamų gerbėjų pamilta žavi, sąmojinga, dirbtinio pasipūtimo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. Ji niekada nenusimena ir neleidžia nukabinti nosies savo skaitytojams. Ir vis dėlto ši knyga kitokia: „Manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau.“ Pati Galina taip pat jaučiasi pasikeitusi: „Anksčiau mane žavėjo tėvo, o vėliau ir mano pačios pasiutimas.“ Dabar ji pradeda įvertinti tai, ką gavo iš motinos – aktorės Nelės Vosyliūtės: „Dabar suprantu, kokios aukštos moralės buvo ši žavi ir talentinga moteris. Ji įskiepijo man visa, ką turiu savyje geriausia. Jos dėka neturiu daugeliui moterų būdingo ilgo ir pikto liežuvio.“

Man gamtoje labiausiai patinka šviesiai žalia – ankstyvo pavasario spalva. Visi mano buto langai šešiasdešimt dvejus metus žiūri į tą pačią dekoraciją – į parką. Jis amžinai toks pat ir vis kitoks. Matau, kada sprogsta medžių pumpurai, ilgai matau šakas – juodus pagalius. Šiemet juodi pagaliai prieš akis šmėžavo ypač ilgai ir juos net ėmiau vadinti žabais. Žiemą tie pagaliai gražesni – apšarmoję. Per šešis dešimtmečius jie atrodė visaip. Kaip ir mes, žmonės.

* * *

Pirmųjų knygų sėkmė mane nuoširdžiai nustebino. Galvoju – kodėl taip atsitiko? Galbūt patraukė mano atvirumas? Esu atvira, esu tokia, kokia esu. Skaitant mano knygas nereikia vargti, apkrauti ir taip apkrautų smegenų – jos skaitomos lengvai. Pragyvenau ilgą amžių, daug ką mačiau, supratau ir tuo noriu atvirai dalytis su kitais per savo knygas. Girdėjau, kalėjime iš mano knygų liko tik skuteliai – jos ėjo iš rankų į rankas.