Demonai, kurie mane saugo

Neverkiau, iš pykčio ir nevilties akys degė, buvo sausos.
„Kodėl kažkas tokio turėjo nutikti būtent man?" - pykau.
- Šok! - išgirdau įsakmų Nikolo balsą, ištraukusį mane iš savigailos liūno.
- Kur?
- Nuo tilto!
- Bet aš nemoku plaukti! – klykiau susiriesdama link kelių.
Balsas buvo tarsi svetimas, persigandęs, isteriškas. Skruostus ir akis degino ledinis vėjas.
„Pažadėjau tėčiui neprisidirbti, velniai rautų! Kaip aš taip galėjau? Vis tas mano naivumas."
- Baik savęs gailėtis ir šok nuo to prakeikto tilto! Tiesiog patikėk manimi! - vėl užriko Nikolas, ištraukdamas mane iš žaibišku greičiu galvoje lekiančių minčių...
Alexandra buvo tikra – nuolat iš nelaimių glėbio ją traukiantis Nikolas, nėra paprastas jaunuolis, o jos jausmai jam – tikri. Todėl jie privalo eiti vienu keliu ir jai visai nesvarbu kas jis, Angelas ar Demonas. Svarbiausia, kad jis šalia.

„Esu Jolanta Waldner, gimiau 1977 metais, Kaune. Iki šiol gyvenu Kaune ir man čia patinka. Tai pirmasis mano romanas.
Meluosiu, jei sakysiu, kad svajojau parašyti knygą jau vaikystėje. Ne. Buvau kaip visos padaužos mergaitės. Laipiojau medžiais, piešiau princeses ir norėjau būti policininke, išgelbėti pasaulį nuo „blogiečių".
Nepradėjau skaityti nuo ketverių ir nekūriau pasakų vos pradėjusi vaikščioti, bet kai jau pradėjau skaityti, pasakas skaičiau dieną, skaičiau naktį pasislėpusi po antklode.
Suaugau. Pasakas pakeitė Verslo administravimo ir vadybos, o vėliau Ekonomikos studijos bei ilgi finansininkės kelio metai. Bet laikai keičiasi, mylintis vyras ir vaikai sugrąžino pasakas į mano gyvenimą.“
Autorė