Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys

Daugelis šiandien moterų patiriamų sunkumų kyla iš to, kad pasaulyje jos pereina į veiklos lauką, anksčiau skirtą tik vyrams, ir moteriškų mitologinių modelių jame nėra. Jos keliasi į individualių žygių, laimėjimų ir savirealizacijos laukus ir džiungles.

Moteris – mūza, gyvybės šaltinis, kosmoso kūrėja, žynė, o kartu ir aistringa gundytoja, piktavalė dvasia. Knygoje „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“ J. Campbellas gilinasi į moterų archetipus. Aprėpdamas ne vieną epochą – nuo neolito iki Renesanso – J. Campbellas grįžta prie pamatinių žmonijos pasakojimų, tarp kurių – Didžiosios Deivės mitas, Homero epai, šumerų ir Egipto mitologijos, viduramžių Artūro legendos, ir aptaria esmines moteriškų dievybių funkcijas bei simbolius.

Kaip skirtingos kultūros vaizdavo deives meno kūriniuose? Kaip kito nuogo moters kūno suvokimas? Ką šiandien mums kalba Afroditė, Atėnė, Hera ir kitos klasikinių mitų moterys? Knyga „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“ kviečia į įspūdingą kelionę po mitų pasaulį, supažindina su archetipiniais moters įvaizdžiais ir klausia, kaip jie koreliuoja su jos vaidmeniu šių laikų visuomenėje.

„Niekam – nei Freudui, nei Thomui Mannui, nei Lévi-Straussui – nepavyko į mūsų kasdienę sąmonę grąžinti tokios stiprios mitų pasaulio ir amžinųjų jo vaizdinių pajautos.“
Psichologas, archetipinės psichologijos pradininkas Jamesas Hillmanas

Joseph Campbell (Džozefas Kambelas, 1904–1987) – daugiau nei 20 knygų parašęs JAV mokslininkas, lektorius, laikomas vienu įtakingiausių lyginamosios mitologijos specialistų pasaulyje. Lietuvių kalba jau išleista kultinė jo knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“, kurią žurnalas „Time“ įtraukė į 100 reikšmingiausių XX a. negrožinių knygų sąrašą, bei „Mitai, kuriais gyvename“, pastarojoje autorius analizuoja mitus kaip šių laikų žmogaus gyvenimo pagrindą. „Deivės. Dieviškojo moteriškumo paslaptys“ – trečioji J. Campbello knyga lietuvių kalba, skirta moteriškų dievybių tyrimams. Pirmą kartą ji išleista jau po autoriaus mirties, jos rankraštį redagavo humanitarinių mokslų daktarė Safron Rossi.

IŠTRAUKA

Deivė paleolito kultūrose

Mitologijose, kurioms pradžioje skirsiu daugiausia dėmesio, deivės yra pirminės – ir kodėl ne? Paprasčiausia Deivės manifestacija ankstyvojo neolito žemdirbių tradicijose yra Motina Žemė. Žemė augina gyvybę, Žemė ją peni, todėl yra analogiška moters galioms.

Tačiau pirminė mitologija skirstytina į dvi svarbiausias grupes.

Viena – žemdirbių tautų, ir su šia grupe pirmiausia siejama Deivė; kita – vyriškųjų dievų, kurie paprastai siejami su klajokliais piemenimis. Ankstyvosiose visuomenėse su augmenijos pasauliu apskritai siejamos moterys. Pačiose ankstyviausiose medžiotojų ir rinkėjų tradicijose moterys paprastai renka augalinį maistą ir smulkius gyvūnus, o vyrai siejami su stambiąja medžiokle. Tad vyras susiejamas su žudymu, o moteris – su gyvybės išželdinimu. Tokia yra tipiška A-B-C sąsaja pirminėse mitologijose.

Prieš išrandant naminį maistą, prieš ankstyvąją žemdirbystę, sodininkystę ir gyvulių prijaukinimą, visos pasaulio žmonių populiacijos buvo tiesiog medžiotojų ir rinkėjų tautos. Didžiosios medžioklės plotai driekėsi nuo Europos lygumų iki Baikalo ežero Sibire. Vėliau šie medžiotojai pasklido po Arktį. Tada nusikraustė į Šiaurės Afriką – nes tuomet Sachara buvo žolėta lyguma, – o kai Sachara išdžiūvo, leidosi gilyn į Afrikos pietus.

Tačiau palei pusiaują pagrindinis maistas – augalinis, ir dėl to randasi dviejų visiškai skirtingų rūšių žmonės, du visiškai skirtingi kultūriniai akcentai.

Iš medžioklės smarkiai rizikuodami maistą parneša vyrai. Iki 1500 m. pr. Kr. jie nė neturėjo lankų ir strėlių; puldavo milžiniškus žvėris – vilnotuosius raganosius, mamutus ir panašiai.

Taigi, medžiotojų gentyse akcentas vyriškas – veiksmo, drąsos, maisto parnešti sugebėjusio individo pašlovinimo.

Tačiau palei pusiaują, na, bet kas gali nuskinti bananą, tad asmeniniai pasiekimai šlovinami daug menkiau. Be to, kadangi biologinės moters funkcijos ją mitologine prasme orientuoja ir sieja su pačia Žeme, gimdančia maistą ir peną, jos magija ypač galinga atogrąžų juostoje.

Taigi, apskritai, ten, kur akcentuojama medžioklė, mitologija orientuota į vyriškumą, o kur akcentuojama augmenija, orientacija moteriška.

Ankstyviausia visuomenės santvarka, žinoma, yra klajojančių medžiotojų. Seniausi mūsų turimi į vyriškumą orientuotos mitologijos pavyzdžiai yra iš senų Orinjako (Aurignac) kultūros urvų, siekiantys 40 000 m. pr. Kr. O seniausia mums žinoma dailės tema yra nuogos Deivės figūrėlės, vadinamos paleolito Veneromis.

Šiose medžiotojų visuomenėse labiausiai garbstomi vyrai, nes tikrai nemenkas skirtumas, ar vaikinas sugeba šaudyti, ar ne, ir tikrai nemenkas skirtumas, ar jis gali patiesti priešą, tuo metu paprastai žiaurų žvėrį, bet taip pat ir kaimyninių genčių narius, medžiojančius tas pačias bandas kaip ir mūsų grupelė. Tad viskas daroma vyriškai psichikai pamaloninti.

Tokiose kultūrose medžiotojams vyrams padeda moterys. Tai išryškėja labai įdomiame rituale, kurį Afrikoje stebėjo etnologas Leo Frobenius. Jis leidosi į ekspediciją Konge, prie jo draugijos prisijungė trys pigmėjai – du vyrai ir moteris. Pigmėjai buvo puikūs medžiotojai, tad kai draugijai safaryje prireikė daugiau mėsos, Frobenius paprašė pigmėjų parnešti gazelę. Na, jie pasibaisėjo mintimi, kad turėtų parnešti mėsos tą pačią dieną – prieš tai reikėjo atlikti ritualą. O Frobenius juos pasekė ir tą ritualą stebėjo.

Pirma pigmėjai užkopė ant kalvos ir nukirto jos viršūnėj žolę, tada toje pravalytoje žemėje nupiešė žudysimą gazelę. Kitą rytą, lygiai saulei tekant, kai jos spinduliai pasiekė pieštąją gazelę, vienas mažasis karys įtempė lanką ir paleido strėlę – sakytumei, išilgai saulės spindulio, – kad pataikytų į atvaizdą, o moteris iškėlė ranką ir savotiškai suriko. Tada jie nuėjo ir sumedžiojo gazelę, pataikę jai lygiai į tą vietą, į kurią strėlė pataikė piešinyje. Kitą rytą jie atnešė sumedžiotosios gazelės kraujo ir šerių ir uždėjo ant piešinio, o kai ant jo vėl krito saulė, piešinį ištrynė.

Tokia yra esminė mitologijos prasmė: individas atlieka veiksmą ne skatinamas savojo impulso, bet laikydamasis visatos tvarkos. Saulė reprezentuoja žudantį, džiovinantį, sausinantį principą, tad žudikas visada siejamas su saulės galia. Čia strėlė atlekia saulės spinduliu, vyras tiesiog atlieka gamtos ritualą, o moters vaidmenį rodo tasai riksmas.

Taigi, ką jis reiškia?

Nuo paleolito laikų, prieš trisdešimt tūkstančių ar daugiau metų, jau randame duomenų, kad moteris mitologiškai suvokiama ir kaip židinio saugotoja, ir kaip individo brandos, dvasinio gyvenimo motina.

Šiaurės Afrikos paleolito laikų sienų dailėje aptinkamas nuostabus piešinys, kuriame moteris stovi lygiai tokia poza, iš kūno auga virkštelė, jungianti jos bambą su kario ar medžiotojo bamba, o šis lanku ir strėle šauna į strutį. Kitaip sakant, jį palaiko jos galia, Motinos Gamtos galia, taip pat ir saulės spindulio galia.

Stovinčios Veneros figūrėlių randama prieglobsčiuose, kur paleolito laikų žmonės iš tikrųjų gyveno. Priešingai, vyrų iniciacijos apeigos būdavo atliekamos giliai urvuose, ir ten moterų matyti labai nedaug. Urvuose niekas negyveno. Ten vėsu, pavojinga, tamsu, jie didingi ir gilūs. Kai kuriuose tamsūs koridoriai driekiasi mylių mylias. Ant tų sienų matome vyrus šamanus tarp gausybės žvėrių, šie vaizdiniai susiję su apeigomis, kviečiančiomis žvėris, kad būtų nužudyti. Tai – esminė medžiotojų tema: kad žvėrys noriai tampa jų aukomis ir patys pasisiūlo, suprasdami, kad tam tikri ritualai – pavyzdžiui, jų kraujo grąžinimas žemei – bus atlikti, grąžinant jų gyvastį į Motinos Šaltinį. Deivės kultas siekia tuos pačius senuosius urvus. Ten Ji yra pats urvas, tad giliai po žeme inicijuotieji grįždavo į Ją ir atgimdavo iš Jos įsčių.

Štai koks yra pagrindinis moteriškojo principo mitologinis vaidmuo: Ji mus gimdo fiziškai, bet taip pat yra mūsų antrojo gimimo – kaip dvasinių būtybių – motina. Tokia yra esminė gimimo iš nekaltos mergelės motyvo prasmė – kad kūnai gimsta gamtiškai, bet tam tikru metu mumyse nubunda dvasinė prigimtis, kuri yra aukštesnioji žmogaus prigimtis, o ne tiesiog atkartoja gyvūnų pasaulio impulsus, erotiką, galios troškimą ir miegą. Ne, mumyse nubunda mintis apie dvasinį tikslą, dvasinį gyvenimą: iš esmės žmogišką, mistinį gyvenimą, gyvenamą aukščiau maisto, sekso, ekonomikos, politikos ir sociologijos. Šioje slėpinių plotmės sferoje moteris reprezentuoja budintoją, gimdytoją tokia prasme. Urvuose, į kuriuos berniukai eidavo, kad būtų inicijuoti, transformuoti iš savo fizinių motinų vaikų į kosminės Motinos, Žemės įsčių vaikus, jie patirdavo simbolinį atgimimą.