Debesis, vardu Lietuva

Grigorijus Kanovičius gimė 1929 m. birželio 18 d. Jonavoje. Per Antrąjį pasaulinį karą gyveno ir mokėsi Kazachstane ir Pauralėje. 1945 m. sugrįžo į Lietuvą. 1953 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. 1993 m. išvyko gyventi į Izraelį. Buvo Sąjūdžio tarybos narys, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. 1988 metais už romanus "Kvailių ašaros ir maldos" ir "Ir nėra vergams rojaus" rašytojui įteikta Lietuvos nacionalinė premija. 1997 metais jo romanas "Žydų parkas" Izraelyje pripažintas geriausiu romanu rusų kalba. 1995 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas.



Žinomas rašytojas, Literatūros premijos laureatas (1988), tęsia pamėgtą žydų litvakų temą.  Čia ir XX a. pradžios Jonavos žydų aplinka, nepakartojami charakteriai, ir vėlesnio istorinio laiko atgarsiai. Knygoje "Debesis, vardu Lietuva" - naujai suskamba daugiataučio pokarinio Vilniaus vaizdai, paties autoriaus šeimos istorijos. Keletas apsakymų vaizduoja ir šiuolaikinį Izraelį.


"Kaip sakydavo mano velionis tėvas, įverti siūlą į adatą gali bet kas, bet ne kiekvienas moka siūti. Įverti adatą, tai yra pamerkti plunksną į rašalą, išmokau anksti, bet"siūti, tai yra iš tikrųjų rašyti, pradėjau kiek vėliau, kai radau savo temą, kurią trumpai būtų galima suformuluoti taip:"Lietuvos žydų likimas per daugiau kaip pusantro amžiaus."

Pirmuoju ilgos mano knygų, skirtų Lietuvos žydams, grandinės žiedu tapo tolimais 1959-aisiais lietuvių ir rusų kalbomis išspausdinta apysaka "Aš žiūriu į žvaigždes"

Džiugu, jog iš minėtos apysakos kaip iš upeliuko ištekėjo visa dešimtis mano romanų apie žydus. Priminsiu tik kai kuriuos iš jų: "Žvakės vėjyje", "Ožiukas už porą skatikų", "Žydų parkas". Už romanus "Kvailių ašaros ir maldos" ir "Ir nėra vergams rojaus" buvau apdovanotas Lietuvos nacionaline premija. Atrodo, tai vienintelis atvejis per penkiasdešimt metų, kai žydų rašytojas, rašantis Lietuvoje rusų kalba, buvo taip aukštai įvertintas.

Vėl pacituosiu savo šviesios atminties tėvą, kuris sakė, kad siuvėjas jokiu būdu neturi girti savo siūto kostiumo, nes pats kostiumas turi viską pasakyti."Mano darbas, - pridurdavo jis, - gerai pasiūti. Ir tegul mano siūti kostiumai vaikštinėja po miestą ir giria mane."

Jeigu Viešpats dar duos jėgų, pasistengsiu iki savo žemiškojo kelio pabaigos klausyti išmintingų tėvo žodžių-"kirpti ir siūti"."

Grigorijus Kanovičius