Daugiau niekada

„Kiek reikia save kritikuoti, kad jaustumeisi priimtas? Kiek reikia nerimauti dėl savo išvaizdos, kad jaustumeisi saugus?“

Stoukerio miestelyje gyvena keturiolikmetė Ursula Adams, kuri groja grupėje, turi mylinčius tėvus, šunį Vilką ir gyvena paauglišką vargų bei džiaugsmų kupiną gyvenimą. Kasdienybę temdo tai, kad iš aplinkinių nuolat sulaukia komentarų dėl kūno formų. Dėl jų mergina ima sportuoti ir laikytis dietų. Sulieknėjusią Ursulą visi giria ir ragina nesustoti, tad paauglė nepajunta ribos ir dar labiau sumažina maisto porcijas. Ji suserga anoreksija, po to bulimija. Norint sugrįžti į ankstesnį gyvenimą prireiks ne tik tėvų ir draugų, bet ir gydytojų pagalbos.

Knyga „Daugiau niekada“ atskleidžia, kad kitų žodžiai gali ir žeisti, ir gydyti, o kaip juos panaudoti pasirenkame mes patys. Kūrinyje svarstoma, kas yra grožis, kas yra vyriška ir moteriška, ir ar tikrai lieknas kūnas lygu laimingas. Čia netrūksta paaugliškų pasirinkimų, sprendimų, kivirčų su draugais, bei, žinoma, meilės.

„Ši istorija iš paauglio perspektyvos perteikia valgymo sutrikimų susirgimo evoliuciją. Knygoje atsiskleidžia tai, kas slypi už anoreksijos bei bulimijos: trapi savivertė, vertinimo, atstūmimo baimė ir viską nustelbiantis noras pasijausti priimtam, priimtinam, mėgstamam, mylimam ir teigiamai vertinamam, saugiam nuo atstūmimo.
Kiek reikia save kritikuoti, kad jaustumeisi priimtas? Kiek reikia nerimauti dėl savo išvaizdos, kad jaustumeisi saugus?
Tik pradėjus abejoti galima dėti pirmus žingsnius sveikimo link.“
Gintautas Narmontas, vaikų ir paauglių psichiatras, dirbantis Valgymo sutrikimų centre

IŠTRAUKA

– Nu šakės, Ursula, kaip gerai atrodai, – nuostabos neslepia teta Olivija, kuri su dėde Albertu užsuko sekmadienio pietų.

Dėdė su tėčiu įsitaisę ant sofos žiūri krepšinio rungtynes, o mes su mama ir teta ruošiame valgyti. Oras vibruoja nuo šilumos ir kvepia bazilikais, įraudusi mama gamina padažą, aš pjaustau agurkus, o šalia manęs sėdinti tetulė smulkina paprikas. Ji palinksta į mano pusę ir tiesiai į ausį sušnabžda:

– Žinai, jau buvau susirūpinusi, juk tavo toks gražus veidukas, bet atrodė gan putlus. Vis pagalvodavau, kad neišnaudoji savo potencialo. Galėtum būti kokiu fotomodeliu. Na va, pasirodo, buvau teisi, sulysai, paaugai, tikra manekenė, – patenkina patapšnoja man per nugarą.

– Fotomodeliu galėtų būti turėdama bet kokias formas, nejaugi nežinai, kas yra plus size modeliai? – mama pabando išgelbėti mane nuo nejaukaus pokalbio. – Ir išvis, Olivija, gal gana į pirmą planą kišti kūną? Žmonės yra kur kas daugiau nei jų formos, – pasipiktina, o aš tiesiog negaliu atsistebėti, kaip dvi to paties amžiaus moterys gali taip skirtingai galvoti ir taip skirtingai kalbėti.

– Oi, tik nereikia čia kišti tų plus saizų. Pasakysiu paprastai – moterys nustojo rūpintis savimi, apkiauto, apsileido, leido sau ėsti ir suprato, kad tam reikia pateisinimo. Taip ir atsirado ta „visi kūnai gražūs“ nesąmonė, – lūpas papučia tetulė. – Pritark, man Albertai, – šūkteli dėdei, stebinčiam, kaip triuškinama jo mylima komanda.

Jis tik palinksi ir sumurma kažką tokio kaip „taip, mieloji“. Na, atrodo, tetulei to pakanka, nes ji patenkinta kilsteli galvą.

– Užtat aš nepritariu, – nepasiduoda mama.

Ji žiojasi dar kažką sakyti, bet tetulė neleidžia įsiterpti.

– Mano mieloji, gali sutikti, gali nesutikti, tačiau gražūs ir liekni žmonės yra kur kas sėkmingesni nei kiti. Ir tai faktas, – įsideda papriką į burną, o mama ima kvatoti.

– Olivija, tau jau visai… – rankas į prijuostę pasivalo mama, – sėkmingi yra tie, kurie išmano savo sritį, daug dirba ir iškilus sunkumams nepasiduoda. Grožis yra laikinas dalykas ir juo pasikliauti nevertėtų, – staigiais ir tvirtais mostais mama ima pjaustyti iš orkaitės ištrauktą vištą. Kažkodėl pagalvoju, kad pjaudama tą vištą ji įsivaizduoja tetą, ir sukikenu.

– Na kaip…. – plaukus pasitvarko, – jei tinkamai savimi rūpiniesi, tai ne toks ir laikinas… Bet kokiu atveju, aš tik norėjau pasakyti, kad Ursula labai gerai atrodo ir, kad ir ką ji daro, turėtų nesustoti. Dar truputis ir tikrai galės būti modeliu.

– Dar truputis? – paklausiu.

Šis jos komentaras smarkiai suglumina, nes man atrodo, kad jokio trupučio nebereikia. Bet tetulė dirba televizijoje ir žino, ką reikia daryti, kad būtum patrauklus ir mėgstamas, tad gal ji teisi?

– Kad ji nenori būti modeliu, – sutrikimą iš galvos išmuša tėtės balsas, – ji nori būti muzikante arba biologe, bet tikrai ne staipytis prieš fotoaparatą, – prieina prie mūsų, o aš pagalvoju, kad staipymasis prieš fotoaparatą skamba visai neblogai.

– Ką tu žinai, ko ji nori? Dar keleri metai ir su tokia figūra galės eiti skaityti orų, – jie kalba toliau, o aš pradedu jaustis nejaukiai.

Teta elgiasi taip, tarsi manęs nebūtų šalia. Arba tiesiog jai nerūpi, kad aš sėdžiu greta ir girdžiu kiekvieną jos žodį. Akivaizdu, ji nori įrodyti savo tiesą ir jai visiškai nesvarbu, badosi jos žodžiai ar ne.

– Prie stalo! – šūkteli mama ir aš atsikvepiu tikėdamasi, kad pokalbis baigsis, tačiau klystu.

– Olivija, – priėjęs prie stalo tėtis rimtai pažiūri į tetą, – ne kūnas svarbiausia.