Danielius Dalba & kitos istorijos

Knygoje "Danielius Dalba & kitos istorijos" susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais.

Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – veikėjai tarsi iš šiandieninės mūsų aplinkos.

"Danielius Dalba ir kitos istorijos" jungia ironiškas istorines patirtis, žmogaus ydų, iliuzijų sudužimo, meninės kūrybos principų apmąstymus. Atpažinusieji paslėptas užuominas tikrai neliks abejingi.

Žinoma žurnalistė, rašytoja, menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė labiausiai išgarsėjo romanu "Silva Rerum" ir jo tęsiniu "Silva Rerum II". Abu kūriniai sulaukė didelės sėkmės ir ne vienos laidos. "Silva Rerum" pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtrauktas į 2008 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais išrinktas Metų knyga. Kritikai romaną oficialiai įvardijo kaip vieną įsimintiniausių dešimtmečio knygų. "Silva Rerum II" 2011 m. taip pat tapo Metų knyga, o autorė buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal šiuos romanus vedamos literatūrinės ekskursijos. Trečioje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje nei stilius - dialogų prisodrinta dabarties kalba, nei pasakojimo vieta - Vilniaus senamiestis, pasaulio didmiesčiai, nei laikas - dabartis ar iš atminties dar neišdilusi praeitis - niekas neprimena barokiškosios "Silva Rerum" romanų tikrovės. Tai visiškai kitoks, daug kam būsiantis netikėtas kūrinys. 2024 m. išleido knygą „Kaip skaityti meną“.

Nauja Kristinos Sabaliauskaitės knyga "Petro imperatorė"

IŠTRAUKA

Juodieji Franko perlai

Jeigu šiandien Vilniuje ko nors paklausite, kur yra Karalienės Jadvygos mokykla - niekas nė nežinos, apie ką kalbate. Vieninteliai karališki dalykai šiandienos Vilniuje yra Karaliaus Mindaugo tiltas ir šalia jo esantis paminklas, kuriame vienintelis legendinis lietuvių karalius įamžintas taip, kad, pasak šiandieninių jaunų humoro nestokojančių vilniečių, žiūrint tam tikru kampu, regis, šis laiko ne skeptrą, o smaginasi timpčiodamas savo paties karališką daiktą. Bet Karalienės Jadvygos mokyklos niekas nebus girdėjęs. Ir ją jums parodyti galėtų nebent gidas vaiduoklis, prisikėlęs kur nors iš Rasų, Bernardinų ar Saulės kapinių, tiesiai iš kapo su virš jo palinkusiu apsamanojusiu angelu.

Vilnietiškoji Karalienės Jadvygos mergaičių gimnazija iki Antrojo pasaulinio karo buvo devynioliktu numeriu pažymėtame name, Šventosios Onos gatvėje. Beje, Šventosios Onos gatvės jums šiandien irgi niekas neparodys. Ir jūs jos nerasite miesto plane. Nebent turėtumėte ypatingą miesto planą - visiškai kito Vilniaus, dingusio ir nematomo. Vaiduokliško Vilniaus planą, kuriame gyvena tik mirusios sielos. Miesto su "Bristolio" ir "Žoržo" viešbučiais, visais trimis - Baltuoju, Žaliuoju ir Raudonuoju - "Štraliais", pohulianka ir Baltaisiais Stulpais, Žydų kredito banku, su tikra viltiška ironija įsitaisiusiu Vokiečių gatvėje, su Stepono Batoro universitetu ir jo studentais aksominėm kepurėlėm. Taigi, tokiame mieste neabejotinai buvo ir Šventosios Onos gatvė, ir devynioliktas numeris, ir mergaičių gimnazija. Šiandien nieko to nebėra, nes atėjo laikai ir žmonės, kuriems kunigai tapo svarbesni už šventuosius, tad Šventosios Onos gatvė pervadinta j kunigo Maironio, šventoji karalienė Jadvyga išnyko iš žemėlapio ir atminties kartu su gimnazija, o pačios gimnazistės jau beveik visos seniausiai gieda dangiškajame chore. Nors, jeigu būtumėte jas geriau pažinoję, nebūtumėte tuo tokie tikri. Kai kurios iš jų jau anuomet nebuvo angelėliai, tad šiandien veikiausiai gieda ne rojuje, o traukia šansonetes pora aukštų žemiau - velniškajame pragaro kabarete. Kas, kad virš daugelio jų kapų palinkę romantiški apsamanoję angelai... Tai anaiptol visiškai nieko nereiškia - čia Vilnius, pirmas įspūdis čia dažnai apgaulingas.

O kaip jūs jas įsivaizduojate? Štai jos, dešimtmetės, išsitempusios kaip stygos - tada, kokiais 1935-aisiais, dar iš tiesų tikri angelėliai -mokyklos kapeliono diriguojamos gieda angeliškais balsais pačiam maršalui Pilsudskiui mozūrišką dainelę "Kukuteczka kuka" - apie tai, kaip gegutei kukuojant chlopakas ieško sau panelės, ir maršalo aky net blizga ašara nuo tokio nekalto grožio. Dešimtmetė Jadvyga sutiko kukuoti solo dalį - su sąlyga, kad nereikės stovėti priekyje, todėl dabar saugiai slepiasi trečioje choro eilėje. Bet gudrybė nepavyksta. "O kurgi pati gegutė?" - numeriui pasibaigus klausia ponas maršalas. Per chorą nuvilnija tylus kikenimas, ir į priekį stumte išstumiama blyškutė, mažutė, nupiepusi mergaitė su kirpčiais. Didžiam draugių, o labiausiai - panelių mokytojų - pavydui, didysis maršalas Pilsudskis nusišypso ir net paglosto skruostelį. Bet mažajai Jadzei tai nepalieka įspūdžio - ji apskritai nemėgsta, kai ją liečia nepažįstami, maršalai ar ne maršalai. Ir dar labiau ji nemėgsta, kai ją išstumia iš choro gretų į priekį.

Apskritai, šios Karalienės Jadvygos gimnazijos klasės plikom rankom nepaimsi. Vaikystė vaikyste, bet štai jos jau šešiolikametės.