Dangaus žydrynė (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

1935 m. parašytas romanas "Dangaus žydrynė", pasak autoriaus Georges Bataille, atsirado iš jį patį niokojusios kančios sukeltų "siaubingų iškrypimų": nepasotinamo poreikio ištvirkauti ir girtauti, bandymo prisijaukinti fobijas, haliucinacijas ir košmarus, bjaurasties ir susinaikinimo traukos.

Knygos veikėjas, genamas nesuvaldomos aistros demoniškai mylimajai Dirtei, nepaaiškinamos neapykantos "pozityviai pamišusiai" komunistei Lozorei ir jį patį beviltiškai įsižiūrėjusiai Ksenijai, blaškosi po XX a. ketvirtojo dešimtmečio Europą: prabangius Londono ir Vienos viešbučius, Paryžiaus barus, pilietinio karo apimtą Barseloną ir Frankfurtą, kuriame būgnus jau muša juodašvarkiai, baltaplaukiai nacių vaikai...

„Deja, ribotai buržua kultūrėlei (šiuo metu užplūdusiai ir Lietuvą) G. Bataille’us buvo ir liks tik rašytojas pornografas, savo tekstiniais iškrypimais ir perversijomis šokiruojantis sotų miesčionį. O gaila. Nuo idėjų bado dvesiančiai vakarietiškai visuomenei pravartu būtų prisiminti visiškai užmirštą prancūzų filosofo „suverenaus žmogaus“ teoriją. O lietuviams verkiant reiktų išsiversti tokius fundamentalius „negrožinius“ jo veikalus kaip „L’Expérience intérieure“ („Vidinė patirtis“), „Summa Atheologica“ („Ateologijos sąvadas“), „L’Erotisme“ („Erotizmas“), „La Souveraineté“ („Suverenumas“). Nes skaitant grožinę literatūrą pagrindinės idėjos dažniausiai lieka aprašomų įvykių nuošalėje, siužeto šešėlyje, užkoduotos tekstinėmis metaforomis, personifikacijomis ir sunkiai suprantamais simboliais. Deja, prognozuoju, kad tikrasis G. Bataille’us lietuviškai prabils dar negreitai, todėl miesčioniškoms ir kaimietiškoms mūsų vidutinybėms teks šiurpti ir tenkintis nekrofiline bjaurio estetika „Dangaus žydrynėje“, kuri tėra savotiškas kito filosofo bjaurinio kūrinio – „Akies istorijos“ – tęsinys ir kulminacija.“
CASTOR&POLLUX, „Šiaurės Atėnai“. 2008-02-01 nr. 879

IŠTRAUKA

Pusrūsyje, vienoje iš Londono kvartalo lindynių, labiausiai purvinoje ir neaiškioje patalpoje, sėdėjo girta Dirtė. Ji buvo visiškai nusitašius, o aš laikiausi šalia jos (ant mano rankos tebuvo tvarstis, susižeidimo dužusiu stiklu pasekmė). Tą dieną Dirtė buvo apsirengusi prašmatnia vakarine suknia (užtai aš buvau nesiskutęs ir visas susivėlęs). Ištikta smarkaus priepuolio, ji ištiesdavo savo ilgas kojas. Lindynėje buvo pilna vyrų labai niūriomis akimis. Tos drumstos vyrų akys priminė užgesusius cigarus. Dirtė abejomis rankomis laikė apglėbusi savo apnuogintas šlaunis. Ji dejavo ir kandžiojo nešvarią užuolaidą. Ji buvo tokia girta, bet lygiai tiek pat graži: įdėmiai žvelgdama į dujinės lempos šviesą, ji vartė savo apvalias ir kupinas įniršio akis.
- Kas čia dedas? – sušuko ji.
Tuo pat metu ji pašoko kaip iš dulkių debesies iššovusi patranka. Iš jos tarsi baidyklės išsipūtusių akių liejosi ašarų upeliai.
- Tropmanai! – sušuko ji vėl.
Ji žvelgė į mane atvertomis ir vis didėjančiomis akimis. Savo ilgomis purvinomis rankomis ji man paglostė sužeistojo galvą. Mano kakta buvo drėgna nuo karščio. Lydima pamišėliškų maldavimų, ji verkė tarsi vemtų ir taip smarkiai raudojo, kad jos plaukai buvo permirkę ašaromis.
Visais atžvilgiais scena, pasirodžiusi prieš tas bjaurias išgertuves – po jų aplink du ant grindų išdribusius kūnus turėjo šmirinėti žiurkės – buvo verta Dostojevskio plunksnos...
Girtuoklystė mus buvo nubloškusi į nesuvaldomą svaigulį, į lemtingo atsakymo į patį niūriausią apsėdimą paieškas.