Daikto kūnas

Jei yra, kas daikto kūną suspaudžia, ir yra, kas atleidžia, ar tai nėra tolygu ir jo menamų kalčių atleidimui? Pamirštų žmonių kūnų ir sulaužytų daiktų kūnų ertmės murma tą patį, ir niekaip nepavyksta išgirsti, už ką jiems atleista. Štai sulaužyta nebeatpažįstamai burna žmogaus ir kartu su juo parvirtusio daikto burna – jų pašaipa blyški šalia kraujo pralieto yra tarsi nuoroda į jų ateitį bendrą. Juk jie nublanks, jie nublanks ir taps anemiškai blyškūs, ir nebeatskiriami atmintyje, visiems bendroje.

Tomas Petrulis (gim. 1987) studijavo Vilniaus universitete ir tapo istorijos (medievistikos) bakalauru ir religijos studijų magistru, dirbo archyvuose, rankraštynuose ir muziejuose. Anksčiau išleistos dvi kritikų dėmesio sulaukusios jo poezijos knygos: „Triukšmo gyvatė“ (2017) ir „Sterili“ (2020). Abi pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, „Triukšmo gyvatė“ įtraukta į „Metų knygos“ rinkimų penketuką. Išleista rinktinė ukrainiečių kalba „Išnaša apie mirusį dievą“ (vert. Jurij Zavadskyj ir Marius Burokas, 2020). Kūryba taip pat versta į anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas. „Daikto kūnas“ - poetinės prozos knyga.

„Lengva ir įdomu redaguoti rankraštį, kai talentingas autorius žino, ko nori iš savo teksto. Negailestingai drąsiai rašydamas apie daikto kūną, na, ir šiek tiek apie daiktą, vis dėlto (beveik) nenuslysta į natūralizmą ir, lyg senas platonikas, neatsisako idėjos. Ši plevena, guli, stovi ar šlama kiekviename naujosios Tomo Petrulio knygos tekste. Knygos, kuri, mano galva, būtina šiuolaikinei mūsų literatūrai, nes sveikai ir įtaigiai oponuoja vietomis jau užsistovėjusiam tradiciniam naratyvui, primena skaitytojui, kad galimas ir kitoks, šiuo atveju, labai savitas, kalbėjimo būdas, kitoks požiūris į tekstą, į jo struktūrą. Na, argi kas nors jau yra rašęs, kaip sninga kekšėmis? Nemanau. „Daikto kūnas“ – tikras, grynas daiktas.“
Vidas Morkūnas, rašytojas, vertėjas