Dada ir dailės edukacija

DADA ir DADA - tai jau trečia knyga, kurioje iš labai specifinių ir kontroversiškai vertinamų Alytaus dailės mokyklos bei Alytaus avangardizmo fenomenų pozicijos gvildenami meno (dailės), politikos, edukacijos, avangardo, akademizmo, istorifikacijos ir kitų specializacijų tarpusavio santykiai kapitalistinėje Lietuvoje ir pasaulyje.

DADA ir DADA buvo bene pirmas bandymas sukviesti dailės edukacijai neabejingus šalies žmones, neskirstant į vadovus ir darbuotojus, menininkus ir mokytojus, iš centro ar iš periferijos, iš universitetinės ir neuniversitetinės aplinkos, teoretikus ir praktikus į bendrą rimtumo nesiekiantį suvažiavimą, kuriame galėjome bendrauti ir žodžiais, ir neverbalinėmis priemonėmis. Artėjantis Dados judėjimo šimtmetis - puiki dingstis išvengti žodžių idealizmas, menas, prasmingumas, reikšmė, svarbumas...

DADA ir DADA atsirado kaip parodos „DAilės paroDA (DADA)" katalogas, į kurį įtraukėme keletą diskusijų iš konferencijos, ir jis virto knyga. Joje, panašiai kaip juodame anarchizmo veidrodyje, Dada atpažino pati save, akademikai kreivame biurokratizmo veidrodyje pažins savo pačių karikatūrą, o menininkai juodame edukacijos veidrodyje - savo dvasinį skurdą, kurį nuolat dengianti iliuzijos skraistė šioje knygoje mėginama begėdiškai nuplėšti.

DADA ir DADA - tai ne tik (dailės) edukacijos korupcijos ir suveti-mėjimo buržuazinėje visuomenėje kritika, bet ir ieškojimas alternatyvių sprendimų, tiek esančių istorijos paraštėse, tiek atsirandančių šiandien.

Kad DADA yra DADA, dar 1921 m. įvardijo ir Ciuricho dadaistų grupės steigėjas Hugo Ballis: „Ir socialistas, ir estetas, ir vienuolis - kiekvienas jų sutinka, kad moderniosios buržuazinės edukacijos modelis turi būti panaikintas, o naujas turėtų atsirasti sujungus visus tris elementus".